Prieš savaitę, ta proga, kad sukako lygiai 50 metų, kai tuometinė Klaipėdos miesto paminklų taryba palaimino Kristijonui Donelaičiui skirtos „skulptūrinės kompozicijos statinio dydžio modelį – etaloną“, „Atvira Klaipėda“ pradėjo pasakojimą apie šio poeto vardą turinčios aikštės raidą.

Antrojoje šio rašinio dalyje – apie unikalią tradiciją bei XX amžiaus įvykius, kurių ašimi yra vis nenurimstančios audringos diskusijos dėl šios aikštės ateities.

Nereikia kvietimo

Knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ rašoma, kad susirinkimai sausio 1-ąją, K. Donelaičio gimtadienio proga, šioje aikštėje buvo pradėti žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, Romualdo Bloškio, Aleksandro Žalio ir Rimanto Černiausko iniciatyva 1989-aisiais, poeto 275-ojo gimtadienio proga.

Žurnalistas Gediminas Pilaitis toje pačioje knygoje rašo, kad B. Aleknavičiaus žmona Antanina jam pasakojo, jog pradžioje jos vyras į Donelaičio gimtadienį eidavo vienas, tik su savo sūnumi moksleiviu Gintaru ir abu prie paminklo uždegdavo atminimo žvakelę. Vėliau neformalia akcija pradėjo domėtis aktyvesni Lietuvininkų draugijos nariai, prisidėjo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų lituanistai, R. Bloškys. 1989-aisias esą buvo susirinkę tik septyni žmonės.

Dr. Dalia Kiseliūnaitė taip pat rašo, kad pradžioje čia rinkdavosi nedidelis inteligentų būrelis, paskatintas B. Aleknavičiaus, netrukus jį papildė R. Bloškio priraginti moksleiviai, žinia pasklido per spaudą ir tradicijos palaikytojų būrys kasmet augo.

Pabrėžiama, kad čia kasmet žmonės renkasi savo noru, be jokių skelbimų ir raginimų.

Verslas sutvarkė vaiduoklį

Pati K. Donelaičio aikštė nuo pat jos rekonstrukcijos aštuntajame XX a. dešimtmetyje visiškai nepasikeitė (tik medžiai augo ir buvo genėjami), o aplink ją XXI amžiuje jau įvyko pokyčių.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas K. Donelaičio aikštės istorinių-urbanistinių ir ikonografinių tyrimų medžiagoje rašo, kad pastatai K. Donelaičio a. 2, 3, 4 yra pirmasis Klaipėdoje kooperatinių namų kompleksas. Trys suglausti triaukščiai namai buvo pastatyti vienu metu XX a. pr. – ant centrinio pastato fasado įrašyta 1904 metų data. Architektūriniu požiūriu visi trys namai vienas su kitu dera, nors skiriasi apdaila, detalėmis ir proporcijomis. Kiekvieno namo-sekcijos centre yra po laiptinę, abipus kurios kiekviename aukšte po du erdvius butus.

„Namuose gyveno tarnautojai, mokytojai. 1909 m. jie priklausė kooperatyvui Memeler Wohnungs-Baugenossenschaft, kuris vėliau buvo reorganizuotas į Wohnungs-Bauverein, dar vėliau – į AB Memeler Wohnungsbau; 1942 m. AB priklausė tik vienas pastatas (Turnplatz 4); likę du jau turėjo privačius savininkus: kriminalinį inspektorių Max Hahną ir vidurinės mokyklos mokytoją Otto Aschmoneit“, – rašė V. Safronovas.

Nuo 1949-ųjų spalio šie pastatai buvo tapę Klaipėdos miesto darbo žmonių liaudies tarybos fondo dalimi.

1984-aisiais jie buvo perduoti LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetui, 1995-aisiais – Klaipėdos universitetui. Pastarasis su pastatu K. Donelaičio a. 4, kuris jau 1989-ųjų nuotraukoje matosi kaip vaiduoklis, nieko taip ir nenuveikė, tad 2010-aisiais Turto bankas ėmė bandyti jį parduoti.

Iš pradžių bandymai buvo nesėkmingi, vėliau jau tikėtasi, kad procesą palengvins 2012 m. priimtos Žemės reformos įstatymo pataisos, kuriomis buvo panaikintas apribojimas parduoti privačion nuosavybėn žemės sklypus miestų istorinėse dalyse, įrašytose į Kultūros vertybių registrą. Visgi ir tai verslo nesudomino, nepadėjo ir nuo 1,78 iki 1,22 mln. litų sumažinta pradinė kaina.

Sėkmingas buvo tik 2013-ųjų pradžioje įvykęs aukcionas, kurio metu pastatas ir daugiau nei daugiau nei 620 tūkst. litų vertintas sklypas buvo parduotas už 1,15 mln. litų – šiek tiek daugiau nei pradinė kaina. Pastatą įsigijusi bendrovė „Nidos turtas“ netruko imtis darbų – įrengti čia prabangius apartamentus.

Tuo metu kitos komplekso dalys nuo 2018-ųjų yra perduotos Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, perėmusiai buvusį Klaipėdos universiteto Menų fakultetą.

Kaip gimė idėja rekonstruoti aikštę?

2014-ųjų gegužę Klaipėdoje buvo įsteigtas Labdaros ir paramos fondas „Žaliuok, mano mieste”, kuris ėmė bandyti realizuoti idėją rekonstruoti K. Donelaičio aikštę. Fondą įsteigė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO), UAB „Megaplantas” ir UAB „Arsis Investments”.

Fondui vadovaujantis skulptorius Arūnas Sakalauskas „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, kad viskas prasidėjo tuomet, kai susėdus keliams bičiuliams kilo kalba, kad „kažkuo būtų gerai padėti Klaipėdai, ką nors gero padaryti“.

„Buvo „Klaipėdos želdinių“ direktorius, sako, gal ką nors, kad labiau žaliuotų Klaipėda. Aš tuo metu dirbau šalia aikštės buvusiame Dailės akademijos fakultete, mačiau per dvidešimt metų kaip tie medžiai buvo pjaustomi, virto telegrafo stulpais, artėjo ir Donelaičio 300-osios metinės, tai ir pasiūliau tokią idėją parengti aikštės sutvarkymo projektą, visi sutiko“, – sakė A. Sakalauskas.

Pasak jo, buvo bandoma prikalbinti naują projektą parengti 1973-aisiais ties aikštės sutvarkymu dirbusį Petrą Šadauską, bet jis sakė esąs jau per senas padėti.

Geriausia idėja „nepaėjo“

2016-ųjų pabaigoje fondas paskelbė atvirą aikštės sutvarkymo kraštovaizdžio architektūrinės idėjos projekto konkursą. Vertinimo komisiją sudarė jai pirmininkavęs A. Sakalauskas, kraštovaizdžio architektai Petras Grecevičius ir Jonas Abromas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda, Architektūros poskyrio vedėjas Marijus Mockus bei architektas Rolandas Rakevičius.

Konkursui buvo pateikti penki projektai. Iš jų 2017 m. kovą ši komisija išrinko tris nugalėtojus.

Pirma vieta ir 1500 eurų premija teko architekto Sauliaus Druskio idėjai „4 metų laikai”.

Konkursą laimėjusio projekto autorius įprasminant K. Donelaičio kultūrinį palikimą kiekviename iš aikštės kampų siūlė suformuoti rekreacinę erdvę – aikštelę, dedikuotą jo kūriniui „Metai“. Pagal autoriaus sumanymą, šios mini-erdvės vizualiai būtų įamžinusios keturias poemos dalis skirtingu rūšių granitu, apšvietimu, tekstu.

II vieta ir 1000 eurų premija buvo skirta projektui „Debesų sodas” (autorė Loreta Sadauskienė).

O trečia vieta kartu su 750 eurų premija buvo paskirta projektui, pavadintam „Aikštės pavasaris” (autoriai Laimonas Bogušas, Petras Džervus, Danguolė Ručinskaitė).

Komisija savo ruožtu pateikė ir rekomendacijas pirmą vietą užėmusiam darbui.

„Komisijos nuomone želdinių kompozicija šiame darbe yra pernelyg tiesmuka, monotoniška. Įvertinant aukščiau pateiktas bendras komisijos pastabas, bei išlaikant darbo idėją, siūloma tobulinti želdinių kompozicinį sprendimą. Įvertinti ir atsižvelgti į teritorijoje galiojančio detalaus plano sprendinius ir jų įtaką skvero estetiniam ir funkciniam sprendimui (numatomos parkavimo vietos prie skvero). Tobulinti skvero erdvių (skvero kampuose bei centre) kompozicinius santykius: erdvių ir jas formuojančio želdyno, erdvių dydžiai atsižvelgiant į memorialinę ir tranzitinę funkcijas ir kt. Atkreipti dėmesį į darbe siūlomų simbolinį tekstą kuriančių dirbtinių landšafto elementų (dvimatės kompozicijos dangoje, bei apšvietimo panaudojimo) funkcionalumą“, – dėstė komisija.

P. Grecevičius konkurso organizatoriams buvo pateikęs atskirą nuomonę.

Tačiau geriausios idėjos realizavimas iš karto pradėjo strigti, nes savivaldybė neišdavė projektavimo sąlygų. Tuometinis miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika 2017-ųjų rudenį teigė, kad yra gautos visuomenės pastabos, į kurias reikia bandyti atsižvelgti.

„Jos iš esmės yra dėl želdynų. Yra dar ir miesto Tarybos patvirtintas detalusis planas, dar Gentvilo laikų. Ten numatomi želdiniai. Reikia dirbti su visuomene, normaliai parodyti, kodėl siūlomas kompromisinis variantas. Reikia įvertinti senosios vietos dvasią”, – tada aiškino A. Mureika.

S. Druskis tuomet savo ruožtu teigė, kad pagal 2014 m. atliktą vertinimą aikštėje buvo 7 visiškai blogi medžiai, 13 yra geri, o 48 – patenkinamos būklės. Rekomenduota 13 periodiškai genėti, o likusius šalinti, tačiau norint pasiekti estetišką aplinką esą reikia keisti visus želdinius naujais.

„Aš neįsivaizduoju rekonstrukcijos paliekant senuosius medžius, jie labai prastos būklės. Rėkiantys nėra visos Klaipėdos visuomenės atspindys. Raginu būti drąsesniais. Sukišime pinigus ir paliksime senus medžius, kurie neaišku, kiek dar gyvuos. Kas su jais bus po 15-20 metų?” – tada pareiškė miesto Tarybos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto pirmininkas Audrius Vaišvila.

Savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda irgi laikėsi radikalesnės pozicijos ir aikštę vadino „varnų buveine”.

Visgi S. Druskio idėjai taip ir nebuvo lemta tapti realybe – 2018-ųjų pavasarį fondas paviešino, jog naujus projektinius pasiūlymus rengs architektas Algirdas Žebrauskas. A. Sakalauskas tada aiškino, kad „iš to, kas buvo, konkurse rezultato neturėta, nepajudėta iš vietos, tad buvo padaryta išvada, kad arba fondas skirstosi, arba daromas kažkokį kitą variantą”.

„Ankstesni pasiūlymai netenkino dėl to, kad buvo orientuoti tik į sutvarkymą, o ne į funkcionalumą. Dabar siūlymas leistų aikštę naudoti visus metus. Ją siūloma pritaikyti įvairiems poreikiams – ir laisvalaikiui praleisti, ir pasėdėti, numatoma vieta vasaros kavinukei. Šalia yra muzikai, meno žmonės, juos irgi tikimasi pritraukti ir aikštę padaryti gyvybingą. Siūloma daugumą medžių išsaugoti ir dar pasodinti”, – po pirminio naujos idėjos pristatymo, kuriame nebuvo leista sudalyvauti žurnalistams, tada dėstė tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas.

„Nutraukėme sutartį su architektu, jis pasirašė, kad neprieštarauja, taikoje išsiskirstėme. Naujoji vizija yra labai graži. Net visos Lietuvos mastu tai būtų moderni, nauja, graži aikštė. Siūloma, kad atsirastų istorinė fosa, kuri čia buvo, pati aikštė tikrai būtų gana įdomi, su laikina sezonine kavine. Su dangom, planine struktūra aikštė būtų labai moderni ir kitokio pobūdžio. <…> Jei šis variantas bus priimtinas, darysime techninį projektą. Jei jis bus nepriimtinas, fondas nutrauks savo veiklą ir išsiskirstysime”, – tada pasakojo A. Sakalauskas, kartu tikinęs, jog būtų kertami tik pačios blogiausios būklės medžiai, senųjų liktų daugiau nei pusė, o į iškertamų vietą būtų sodinami nauji.

Tuometinis vieno iš fondo steigėjų – LASKAO – pirmininkas Vaidotas Dapkevičius sakė, kad, jo žiniomis, geriausio konkurso darbo realizuoti nepavyko, nes buvo sutarimas, jog pirmiausia reikia gauti iš Savivaldybės projektavimo sąlygas, o jų taip ir nepavyko gauti.

Pats S. Druskis „Atvirai Klaipėdai“ tada teigė, kad jokių nuoskaudų nelaiko, nes su fondu buvo pasiektas bendras sutarimas.

„Esu dalyvavęs ne viename konkurse ir ne vieną laimėjęs, man tokie atvejai ne naujiena. Būna, kad tenka koreguoti, būna, kad iš viso atsisako realizuoti. Tačiau tikrai tikėjau savo siūlymu ir maniau, kad jis geras. Bet nesakau, kad už jį negali būti žymiai geresnių sprendimų”, – sakė S. Druskis.

Pasipriešinimo sulaukė ir nauja idėja

2018-iųjų kovą LASKAO klubo nariams pirminę idėją, kaip būtų galima sutvarkyti aikštę pristatęs telšiškis A. Žebrauskas iš esmės sulaukė tik kritikos.

Jis siūlė iš aikštėje esančių maždaug 80 medžių palikti 22 ir šalia jų pasodinti dar apie 40 praaugusių, kurių šakų struktūra būtų smulki, jie augtų iki 8 metrų aukščio, kad paminklas būtų matomas. Tai esą galėtų būti arba sakuros, arba slyvos, kad ryškiai ir gausiai žydėdamos kasmet rodytų, jog jau atėjo pavasaris. Šiaurinėje ir rytinėje aikštės dalyje architektas regėjo žalius kalnelius, kurie būtų lyg čia buvusio gynybinio šanco imitacija. Vakarinėje dalyje A. Žebrauskas siūlė pastatyti tris lengvų konstrukcijų konteinerius, kuriuose būtų įrengti kavinė, tualetas, o iš kitos pusės stoginę su nedidele scena, kurioje galėtų vykti meniniai pasirodymai. Šalia regėtas ir stilizuotas geriamo vandens fontanėlis. Apie paminklą A. Žebrauskas siūlė įrengti atskirą plokštumą iš grūdinio metalo skardos, kuri yra neslidi, specialiai pritaikoma dangai.

Reaguodamas į tokius pasiūlymu architektas Edmundas Benetis pareiškė, kad juos realizavus atsirastų kakofonija.

„Buvo solidžiai padaryta, o praėjus tik 45 metų žiūrime skeptiškai į kolegų darbą ir norima nušluoti. Gaila Šadausko ir Deltuvos darbo. Negerai ir nesąžininga taip elgtis. Kodėl iš skvero daryti aikštę? Dar ir konteinerių mada plinta. Nebūdingi želdiniai ir nebūdingos dangos, nedarykime botanikos parko ekspozicijos. Suoliukai – blogi, privažiavimas – blogas. Sutvarkykime tai, pašalinkime dar blogus želdinius. Tai mažas daiktas tarp Danės ir Skulptūrų parkų. Jis gyvas nepataps net ir tokius disneileindus čia sukūrus”, – tada aiškino E. Benetis.

Jo kolega Mantas Daukšys tvirtino, kad ši erdvė yra per maža tokiai idėjai, esą norima visko per daug čia sutalpinti. Kiti diskusijos dalyviai sakė neįsivaizduojantys siūlomos skardos ant žemės, svarstė apie tai, kad „pavojinga į aikštę įsileisti statinį”, o siūlomos sienelės už skulptūros su Donelaičio „Metų” ištraukomis esą primena sovietinio kario kapą.

Po pusmečio A. Žebrauskas savo šiek tiek pakoreguotus pasiūlymus jau pristatė ir plačiajai visuomenei, tačiau į pristatymą atėjo tik apie dešimt klaipėdiečių.

„Prisirišu prie aikštės istorinės raidos ir bandau ją tęsti. Jei įeinu į Donelaičio aikštę ir nematau Donelaičio paminklo, tai kažkas netvarkoje. Idėja yra keisti šią situaciją. Siūlome grąžinti sektorinį – vakarinį ir rytinį – išdėstymus. Grąžinti apie Donelaitį erdvę, kurios jis nebeturi, galynėjasi su medžiais. Visa aikštė dabar yra uždaryta nuo pėsčiųjų srauto, galima įeiti tik į kelis jos kampelius. Turime gražią vietą, kur gali rinktis bendruomenė. Reikia stiprinti funkciją, jei nenorime, kad ji būtų tik praeinama erdvė. Čia gali būti nedidelė kamerinė, gyvenamosios aplinkos erdvė, kur galėtų vienu metu susiburti iki 50 žmonių”, – tada dėstė A. Žebrauskas.

Lyginant su pirmine, LASKAO klubo nariams pristatyta idėja, architektas jau atsisakė sienelės už skulptūros su Donelaičio „Metų“ ištraukomis, sėdimos tribūnos. Taip pat buvo sumažintas ir kertamų bei padidintas pasodinamų naujų medžių skaičius – siūlyta palikti 38 iš 75, o pasodinti 58 naujus, tad po rekonstrukcijos pagal šį projektą jau augtų 96 medžiai – 21 daugiau nei dabar.

„Idėja yra aikštėje padaryti žydinčią erdvę – pasodinti 16 naujų vienu metu pražystančių medžių. Smulki jų šakų struktūra nekonkuruotų su paminklu. Siekiame saugoti senuosius medžius grupėmis, ne kas antrą ar kas penktą, kad nebūtų išmuštų dantų efekto. Dabar technologijos leidžia pasodinti ne vyteles, o rimtus medžius, iškart suformuojančius vaizdą. Tai būtų dviejų skirtingų želdynų sujungimas į vieną, kompromisinis sprendimas, nes pirminiai planai buvo kirsti kur kas daugiau medžių”, – kalbėjo architektas.

„Žalia zona mieste svarbiau nei aikštė. Paminklas meniniu, istoriniu požiūriu gal ir reikalingas, bet jis nevertas nė vieno nukirsto didelio medžio”, – prasidėjus pasisakymų ir klausimų laikui tada pareiškė viena iš į pristatymą atėjusių klaipėdiečių.

Nors tokia aikštės pertvarkymo idėja niekaip nejudėjo pirmyn, kai kurių miestiečių nepasitenkinimas ja neslopo. 2021-ųjų birželį tokie klaipėdiečiai rinkosi į aikštėje muzikos terapeutės Vitos Glinskytės surengtą meninę akciją. Jų čia laukė kartono lapai bei kreidelės – žmonės buvo kviečiami užrašyti, ką nori matyti šioje aikštėje. Pati V. Glinskytė teigė siekianti, kad Klaipėdos savivaldybė išgirstų gyventojų norus ir nepaverstų žalios aikštės „betonine, šalta”.

Pernai vasarį tuometinė Klaipėdos miesto bendruomenių asociacijos valdybos pirmininkė Liudvika Kuzminčiūtė informavo, jog sausį Klaipėdos savivaldybės želdynų apsaugos ir priežiūros komisija K. Donelaičio aikštėje dar kartą įvertino pagal projektą numatomus šalinti medžius. Numatomų šalinti brandžių medžių skaičius, prašant architektui A. Žebrauskui, sumažintas nuo 13 iki 11.

Kartu ji informavo, kad fondui ir architektui buvo nusiųsti prašymai dėl projekto koregavimo.

„Didinant naujai sodinamų medžių skaičių perimetru, nes naujai sodinamų medžių lajos nesieks 5-6 metrų, kas atvers kelią taršai į rekreacinę teritoriją. Atsisakyti kavinės ir jūrinio konteinerio (tualeto), nes šalia yra pakankamai kavinių. Kaip alternatyvą labai ištroškusiems galima pastatyti mobilų kioskelį kavai, arbatai. Mieste jau neliko žalių skverų, ramių erdvių, ypač miesto centre. Tai būtina įvertinti“, – konkrečius prašymus citavo L. Kuzmičiūtė.

Dovana naujos kadencijos valdžiai

A. Sakalauskas „Atvirai Klaipėdai“ sakė, jog maždaug prieš mėnesį buvo susitikęs su meru ir vicemeru bei parengtus projektinius pasiūlymus tiesiog padovanojo savivaldybei.

„Dabar jau reikia tik techninio projekto su visomis komunikacijomis. Meras apsidžiaugė dovana, sakė, kad jam tai nauja, gilinsis. Skveras prašosi renovuojamas. Jei ryšis, mes tikrai galime ir toliau entuziastingai dalyvauti, prisidėti, architektas Žebrauskas gali rengti techninį projektą”, – sakė A. Sakalauskas.

Anot jo, fondas iki šiam tikslui išleido apie 28 000 eurų.

„Jei būčiau žinojęs, kas laukia, tikrai nebūtume ėmęsi. Bet nesiskundžiu, nejaučiu nuoskaudos, tai patirtis. Fondas gyvuos ir toliau, arba prisidėsime prie tolesnės šio projekto eigos, arba kokią kitą idėją imsimės įgyvendinti“, – paklaustas, kaip vertina visą šią epopėją, sakė A. Sakalauskas.

„Projektiniai pasiūlymai yra suderinti, pagal juos galima rengti techninio darbo projektą. Autorinės teisės yra saugomos ir kol kas jų niekam dar nesu perdavęs. Jei savivaldybė skelbtų konkursą techniniam projektui parengti, jį laimėjęs rangovas arba turėtų samdyti autorių arba tartis dėl teisių perleidimo“, – savo ruožtu sakė architektas A. Žebrauskas.

Paklaustas, ar po tiek ilgai trukusių nerezultatyvių derinimų jis pats benorėtų rengti techninį projektą, pašnekovas nusišypsojo: „Per aspera ad astra. Per kančias – į žvaigždes. Tikriausiai kiekvienas kūrėjas nori, kad jo idėja, jo daigelis turėtų sąlygas išaugti“.

Anot jo, dalis visuomenės turi kategorišką nuomonę, kad saugotinas kiekvienas medis, kita – kad skiriasi sąlygos medžiui augti miške ir mieste.

„Miške jis gali savarankiškai sirgti, mirti, o mieste dar yra ir daug žmonių aplink. Galiausiai yra estetiniai reikalavimai, kaip suformuoti kompoziciją. Su abiem pusėmis bendravau. Manau, kad realizavus siūlymus aikštė taptų gyva, integruota į miesto urbanistinę struktūrą, nes dabar ji atlieka tik tranzitinę funkciją, tik sausio 1-ąją čia susirenka būrelis entuziastų paminėti poeto gimtadienį“, – sakė architektas.

Prie aikštės tvarkymo ir paminklo K. Donelaičiui atsiradimo prisidėjęs tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas sako, kad, jo nuomone, aikštę be abejonės reikia tvarkyti.

„Juk ir kokios galimybės dabar yra, kokių medžiagų dabar yra. Negalima kaip pokaryje su klumpėm ir vyžom toliau vaikščioti. O kad visiems patiks, tai niekada taip nebuvo ir nebus. Reikia ryžtis, priimti sprendimus ir daryti. Juk nuo to kai pradėjo galvoti viskas jau pabrango 3-4 kartus, o jei tęs dar kelis metus, tai ir dešimt kartų pabrangs“, – sakė V. Greičiūnas, ateinantis pagerbti poeto kiekvieną sausio 1-ąją.

Ten irgi ateinantis Jurgis Aušra, besirūpinęs granitu paminklui, kai vadovavo buitiniam kombinatui „Dangė“, irgi laikosi nuomonės, kad reikia tvarkyti aikštę.

„Gaila, kad dabar medžiai taip nustelbia Donelaitį“, – sakė jis.

Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus „Atvirai Klaipėdai“ teigė, jog fondas projektinius pasiūlymus perdavė dar ne taip seniai, o pats klausimas nėra paprastas, be to dabar yra vasaros metas, kai nemažai savivaldos žmonių atostogauja.

„Specialistai buvo susikoncentravę į Atgimimo aikštę, kad būtų paleistas rangos konkursas. Yra jau ir idėja dėl parkingo po Lietuvininkų aikšte. Galbūt rudeniop bus aiškiau, ar imsimės ir Donelaičio aikštės projekto“, – kalbėjo miesto vadovas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams