Aukštas NATO biurokratas, bloko generalinio sekretoriaus biuro vadovas Stianas Jenssenas šią savaitę sukėlė tikrą politinę audrą, norvegų laikraščiui „VG“ pareiškęs, esą Ukraina galėtų tapti Šiaurės Atlanto organizacijos nare atsisakiusi dalies teritorijų Rusijos naudai. Toks kompromisas taip pat galėtų užbaigti karo veiksmus. Kilus triukšmui valdininkas tuojau pat pareiškė, kad jo žodžiai, kuriuos citavo žurnalistai, „buvo klaida“. Esą jo žodžiai apie teritorinį kompromisą buvo dalis platesnės diskusijos apie karą Ukrainoje ir galimus ateities scenarijus.

„Aš neturėjau taip kalbėti. Tai buvo klaida“, – aiškino p. Jenssenas.

Norbegų „VG“ nėra pats respektabiliausias šalies leidinys. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad paskelbtos p. Jensseno citatos buvo nekorektiškos ar suklastotos.

Josvydo Elinsko (ELTA) nuotr.

Ligi tol girdėjosi griežtų Ukrainos diplomatų reakcijų, kad šalis nežada eiti teritorinių kompromisų su Rusija mainais į narystę NATO keliu. Pono Jensseno citatą taip pat oficialiai greitai paneigė NATO, bloko atstovai darsyk pabrėžė, esą tik Ukraina gali spręsti, kada ir kokiomis sąlygomis bus pasiekta taika. Tik buvęs Rusijos prezidentas, dabar Rusijos Federacijos saugumo tarybos pirmininko (Vladimiro Putino) pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas, regis, buvo patenkintas NATO valdininko pareiškimu savo „Telegram“ tinklo paskyroje parašęs: „Klausimas tik toks, kad visos jų [Ukrainos] teritorijos – ginčytinos. Norint Kijevo valdžiai įeiti į bloką, teks atsisakyti net Kijevo – Senosios Rusios sostinės.“

NATO noras parodyti, kad p. Jensseno mintys apie teritorinį kompromisą tėra tik gana aukšto bloko biurokrato asmeninis liapsusas, deja, patvirtina neigiamą politinę tendenciją: Vakarų pasaulio galingiausieji intensyviai ieško būdų, kaip atrasti daugeliui įgrisusio karo pabaigos formulę, kuri tenkintų Vakarus, Rusiją ir tik trečia eile – prieš agresoriaus kariauną kovojančią Ukrainą.

Neturėkime iliuzijų: tokiose organizacijose kaip ES bei NATO veikiantys biurokratai yra ypatingos veislės padarai, mokantys bendrauti su žiniasklaida (taip pat ir ilgą laiką malti visišką š…, nepasakydami visiškai nieko reikšminga). Todėl jei NATO genseko aparato vadas prabyla apie teritorines Ukrainos nuolaidas Rusijai, galime daryti teisėtą prielaidą, kad tokia tema aljanse yra formuluojama, puoselėjama. Galbūt ne kaip išskirtinė beigi vienintelė, tačiau svarbi galimybių opcija.

Įdomu tai, kad prieš kelias savaites Vilniuje NATO Ukrainai neturėjo ką pasakyti. Dabar gi idėjos dėl taikos pilasi it iš gausybės rago. Panašios viena į kitą, kas savaitę vienoje ar kitoje medijoje. Tačiau visiems įvairių, Ukrainai primetamų kompromisų mėgėjams būtų verta atkreipti dėmesį į čia cituotą p. Medvedevo reakciją. Taip pat prisiminti dar 2021 m. Rusijos URM paskelbtą ultimatumą Vakarams, esą NATO turėtų mėžtis už 1991 m. buvusių ribų. Ir pamatinę dabar jau mirusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo pastabą apie tai, kad didžiausia Rusijos problema yra ta, jog ji nežino, kur baigiasi (ką viešai vėliau patvirtino p. Putinas).

Tai kur gi gali rastis tasai tvirtas, neliečiamas kompromisas su Maskva, apie kurį Vakaruose dabar tiek svarstymų?