Klaipėdos apygardos teismas patvirtino, kad pirma instancija balandžio pabaigoje priėmė pagrįstą sprendimą reto pobūdžio byloje, kurioje atsakovu tapo uostamiesčio savivaldybės valdoma UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC).

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Atvira Klaipėda” jau rašė, kad iki teismo nukeliavusi istorija prasidėjo dar pernai rugsėjį, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) paskelbė, jog po atlikto tyrimo nustatė, kad buvusi Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Šipulskienė pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo ribojimus pasibaigus tarnybai.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. Šipulskienė pernai birželio pradžioje įsidarbino KRATC neišlaukusi vienerių metų po to, kai nustojo eiti pareigas departamente.

„Dirbdama aplinkosaugininke per paskutinius tarnybos metus ji atliko keturis bendrovės, kurioje vėliau įsidarbino, patikrinimus ir surašė patikrinimo aktus. J. Šipulskienė kreipėsi į VTEK, prašydama taikyti jai individualią išimtį įsidarbinti, tačiau pradėjo dirbti, nesulauksi sprendimo. Atsižvelgdama į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, VTEK siūlo KRATC direktorei nutraukti darbo sutartį su J. Šipulskiene”, – buvo rašoma VTEK pranešime.

Visgi KRATC nepaklausė tokio etikos prievaizdų siūlymo, tad institucija kreipėsi į teismą, kad šis įpareigotų bendrovę nutraukti tokią sutartį.

Bylą išnagrinėjusi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Marija Augustinaitė konstatavo, jog J. Šipulskienei nesilaikant imperatyvių Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 15 straipsnio reikalavimų, tokio jos elgesio pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl negaliojančia.

„Darbo teisinių santykių atsiradimas 2022 m. birželio 1 d. darbo sutarties pagrindu apskritai nebuvo galimas, o pagal bendrąjį teisės principą, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. Ex injuria jus non oritur), iš tokių neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai, pagal šią sutartį darbo teisiniams santykiams toliau tęsiantis, todėl ieškinys tenkintinas”, – buvo rašoma teismo sprendime.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, tad ir J. Šipulskienės atveju ji pripažintina negaliojančia tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Teismas nurodė, kad ji turi būti nutraukta pagal Darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, numatantį atvejį, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą.

Kadangi KRATC šioje instancijoje pralaimėjo ginčą, jam nebuvo nepriteista ir 2 631,76 Eur suma, išleista advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Toks pirmos instancijos sprendimas galėjo būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui ir KRATC pasinaudojo šia teise.

Skundą išnagrinėjusi apygardos teismo kolegija, kurią sudarė teisėjai Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė ir Vilija Valantienė, savo nutartyje irgi pabrėžė, jog šioje byloje susiklostė netipinė situacija, kai ieškinį dėl darbo sutarties negaliojimo pateikia ne jos šalys. Kolegija pažymėjo, kad nei Darbo kodekse, nei kituose įstatymuose nėra numatyta, kad tokios rūšies reikalavimui pareikšti būtų nustatytas trumpesnis ieškinio senaties terminas nei treji metai. Tad buvo konstatuota, jog ir šiuo atveju aktualus yra bendrasis ieškinio senaties terminas, kurio trukmė būtent treji metai.

Atmetė apygardos teismas ir KRATC argumentus, kad esą prieštaravimas teisei dings bylos nagrinėjimo metu pasibaigus vadinamajam „atvėsimo“ laikotarpiui.

„Tai, kad bylos nagrinėjimo proceso metu pasibaigė apribojimui, kuris sudarant sutartį buvo pažeistas, taikytinas terminas (pabrėžtina, jog šis terminas iš esmės pasibaigė jau po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo), nepašalina sutarties prieštaravimo imperatyvui jos sudarymo metu fakto ir nelemia pirmosios instancijos teismo išvados dėl sutarties, kaip sudarytos pažeidus įstatymo imperatyvą, negaliojimo nepagrįstumo“, – rašoma nutartyje.

Joje taip pat akcentuojama, jog priešingas aiškinimas sukurtų prielaidas neefektyviam ir neveiksmingam įstatyme numatyto ribojimo taikymui, nes turint omenyje vidutinę teisminių procesų Lietuvoje trukmę dažnu atveju vienerių metų „atvėsimo“ laikotarpio terminas pasibaigtų dar bylos proceso metu. Kolegija pabrėžė, kad darbo teisėje galiojančio principo, jog restitucija negalima, pritaikymo pasekmėmis negali būti pateisinami esminiai sutarčių sudarymo principų pažeidimai.

Palikdamas galioti pirmos instancijos sprendimą apygardos teismas konstatavo, jog nepriteis KRATC ir jo patirtų išlaidų apeliacinėje instancijoje. Tiesa, kokios jos buvo, nutartyje jau neminima.

Toks teismo sprendimas įsigalioja iškart, bet dar gali būti skundžiamas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Tiesa, pastarasis priima nagrinėti ne visus skundus.