Žinomas uostamiesčio sinefilas, vienas iš Klaipėdos populiaraus kino bičiulių klubo „8 ½ “ įkūrėjų, kultūrininkas, žurnalistas Kęstutis Meškys ir vėl žada nustebinti: tik pernai kartu su bendraautoriais pristatęs jau nemažai ir Lietuvoje, ir užsienyje rodytą dokumentinį filmą „Anikė. Meilės istorija“, šiuo metu baigia rašyti knygą apie Klaipėdos krašto tarpukario kiną.

Apie tai, kaip kilo ši idėja, kaip sekasi ją įgyvendinti bei kuo tarpukario Klaipėdos krašto kinas gali nustebinti – pokalbyje su kolega.

Kas slypi už to „išskyrus”?

Esi, kaip įprasta sakyti, nerami dūšia. Vos baigęs vieną projektą, bemat griebiesi kito. Kaip šįkart kilo idėja imtis tokios, mano supratimu, sudėtingos temos – tarpukario Klaipėdos krašto kino apžvalgos?

Gimiau Klaipėdoje ir nors dalį gyvenimo praleidau svetur, dabar, kai jo ratas pasisuko į antrą pusę, jaučiu pareigą sugrąžinti skolą savo gimtajam miestui. Klaipėda unikalus, turtingas prieštaringais istoriniais faktais miestas ir regionas. Šį buvusios Prūsijos pakraščio uostamiestį geopolitiniai įvykiai iškeldavo net į Europos politikos dėmesio centrą. Unikalus ir faktas, kad čia tarpukariu veikė net 14 pasaulio šalių konsulatų ir diplomatinių atstovybių, čia virė nemažos politinės aistros, kurios atsiliepdavo ir kine. Čia daug dar neatrastų istorinių ir kultūrinių klodų.

Ši mano išskirtinė meilė miestui panaši į tą, kurią jaučia tėvai tam daugiausia likimo mėtomam ir skriaudžiamam savo vaikui. Iš tos meilės gimė ir filmas „Anikė. Meilės istorija“.

Kai rašiau scenarijų šiam filmui ir naršiau archyvus, ieškodamas istorinės medžiagos ir senos kronikos, surištos su Klaipėda ir šiuo kraštu, ne kartą aptikdavau įdomių faktų apie jos kino veikėjus, įnešusius svarų indėlį net į Europos ir pasaulio kiną, rasdavau senų filmų apie šį miestą ir kraštą, susuktų daugiausia vokiečių kūrėjų. Tuo tarpu daugelyje Lietuvos kino tyrėjų ir jų leidinių puslapių, kai kalba užeidavo apie tarpukario Klaipėdą, jos kino raidą ar statistinius duomenis, rasdavau nuorodą „išskyrus Klaipėdą“. Tai rėždavo akį ir sukeldavo mano, kaip kino žmogaus ir žurnalisto, ambicijas išsiaiškinti, kas už to „išskyrus“ slypi.

Dalį informacijos, rengdamas knygą, kaip minėjai, radai archyvuose. Kur dar jos ieškojai, ar pakankamai yra išlikę rašytinių (o gal ir vaizdo) šaltinių šia tema? 

Taip, teko pasidomėti vokiečių kino archyvais, kreiptis į jų kino muziejus, vartyti senus tarpukario Klaipėdos ir lietuviškus, ir vokiškus laikraščius. Dalies informacijos susilaukiau iš Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus bei Klaipėdos krašto muziejų, už ką esu jiems dėkingas. Daug padėjo ir mūsų klaipėdiečio kino tyrėjo, neseniai apsigynusio daktaro laipsnį iš kino srities Audriaus Dambrausko bei palangiškio Vidmanto Kazlausko – LTMK muziejus bendradarbio, kolegos žurnalisto Gedimino Pilaičio bei kitų, neabejingų mūsų miestui ir kino istorijai žmonių, konsultacijos, už ką esu labai dėkingas. Į šią informacijos rinkimo veiklą įtraukiau net ir savo giminaičius, draugus, už ką jiems taip pat dėkoju.

Talpinau skelbimus ir socialiniuose tinkluose, susijusiuose su Klaipėdos krašto istorija, į įvairias buvusių klaipėdiečių, vadinamųjų memelenderių, internetines bendruomenes. Parašiau ir skelbimus Vokietijoje leidžiamuose laikraščiuose, kviesdamas buvusius šio krašto gyventojus Vokietijoje, jų palikuonis pasidalinti prisiminimais apie to laikotarpio populiariausią pramogą – kiną, įvykius, surištus su jų apsilankymu, išlikusius dokumentus, bilietus, žurnalus, atvirukus. Deja, bet šitie rezultatai buvo labai kuklūs – matyt, to laiko liudininkų mažai belikę. Tikiuosi, kad po šitos publikacijos gal atsilieps klaipėdiečiai, kurie pasidalins tokiais kino prisiminimais ir išlikusia medžiaga.

Beje, dar prieš 30 metų savo gana vertingu asmeniniu kino archyvu pasidalino klaipėdietė Sigita Ivinskaitė. Tad noriu pasinaudoti šia proga ir padėkoti jai bei palinkėti stiprios sveikatos.

Mūsų kraštiečiai – ir tarp Holivudo žvaigždžių

Ar teko matyti filmų (ar bent jų fragmentų) iš minėto laikotarpio? Kokio jie lygio? 

Taip, dalį tų filmų teko peržiūrėti. Jie kurti daugiausia, kaip minėjau, vokiečių kino kūrėjų, yra pakankamai profesionalūs. Žiūrėjau ir kai kurių mūsų kraštiečių režisierių tarpukario filmus, kurtus ne tik vokiečių kino studijose, bet net ir Holivude. Nemažai tuose filmuose matome iš mūsų karšto kilusių garsių aktorių, tapusių to meto kino žvaigždėmis. Tai visų pirma Charlotte Susa, kilusi nuo Kretingalės ir vaidinusi Holivudo filmuose. Ją to metu spauda laikė Gretos Garbo įpėdine.

Tai ir šilutiškė Cornelia Bruch, savo laiku pasirašiusi sutartį su žymiąja Holivudo „20th Century Fox“ studija, bei lietuvaitė Mari Aldon iš Tauragės, kuri priskiriama prie jau vėlesnio laikotarpio, pokario Holivudo kino žvaigždžių.

Verta prisiminti ir klaipėdietį aktorių Enst Gronau ar George Mikelli (tikroji pavardė Jurgis Mikelaitis) nuo Tauragės, kuris sėkmingai vaidino kine ir teatro scenoje tiek Vokietijoje, tiek Australijoje, tiek ir Anglijoje. Jis, beje, parašė keletą knygų ir kino scenarijų.

Paminėtini ir kino režisieriai prodiuseriai, sukūrę ne vieną dešimtį filmų – tai klaipėdiečiai žydų kilmės Hermann Millakowsky, Günter Gräwert ir daugelis kitų.

Įdomi yra ir iš Klaipėdos kilusio Tomo Kylau, kuris Vokietijoje garsėjo ir kaip aktorius, ir kaip muzikantas, vaidinusio ir teatre, ir TV serialuose, asmenybė.

Norėčiau dar paminėti ir klaipėdietį Joachim Bublath, kuris garsėjo vokiškai kalbančiuose kraštuose mokslinių-dokumentinių filmų kūryba, tapusiu Vokietijos TV mokslinių laidų žanro televizijoje pradininku. Tai nepilnas sąrašas kino veikėjų, tarpukariu gimusių klaipėdiečių, palikusių ryškų pėdsaką pasaulio kino ir medijų srityje.

Prisipažinsiu – man jau dabar darosi įdomu, nes dauguma Tavo paminėtų pavardžių, man, deja, negirdėtos. Smalsu, gal dar kokių nors nežinomų, įdomesnių faktų teko aptikti, renkant medžiagą būsimai knygai?  

Būtent tie atsivėrę įdomūs ir netikėti kino faktai, surišti su Klaipėda ir pajūrio kraštu, mane ir paskatino imtis šio darbo. Manau, skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad vieną pirmųjų Oskarų dar 1927 m. gavo kino juosta, sukurta mūsų kraštiečio Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) apysakos „Kelionė į Tilžę“ motyvais. Tai filmas „Saulėtekis“ („Sunrise: A Song of Two Human“), o jos režisierius – garsusis kino ekspresionizmo „tėvas“ Friedrichas Wilhelmas Murnau.

Įdomu ir man asmeniškai malonu buvo sužinoti, kad tos pačios apysakos motyvais 1959 m. sukurtame režisieriaus Viktoro Viko filme „Jonas ir Erdmė“ vaidino garsi italų aktorė, Federico Felinio žmona Džiuljeta Mazina (Giulietta Masina), su kuria man pavyko savo laiku susitikti, pabendrauti ir parengti interviu mūsų žurnalui „Kinas“.

Teko susidurti ir su kurioziškais faktais, pvz., „Klaipėdos žinios“ 1925 m. pranešė, kad vengrų vyriausybė kino teatruose uždraudė flirtuoti.

„Teatrų savininkams įsakyta seansų metu netikėtai apšviesti sales ir jei publikos tarpe būtų pastebėti dievaičio Amuro garbintojai, jie turi būti suimami ir šaukiami tieson“, – rašoma laikraštyje.

Kaip matome, istorijos ratas kartojasi ir panašius dalykus matome tiek kino salėse, tiek šiandieninės Orbano Vengrijos praktikoje.

Teks ieškoti rėmėjų

Kaip dabar madinga sakyti, kokia tikslinė būsimo leidinio auditorija, arba, kalbant paprasčiau, kam ši knyga, Tavo nuomone, turėtų būti įdomi bei naudinga?

Rašydamas šį darbą, nepretenduoju į akademinį tyrimą – esu tik žurnalistas, siekiantis pasidalinti įdomiais kultūros, kino faktais, vardais, nušviesti kiek platesnį jų tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinį kontekstą. Knygos darbinis pavadinimas „Klaipėdos krašto kinas. Faktai. Vardai. Kontekstai“.

Kinas – bene populiariausia ir demokratiškiausia meno sritis, tad manau, knyga bus įdomi ir kino specialistams, ir kino mylėtojams, visiems, besidomintiems mūsų krašto istorija. Tikiuosi, ji ras skaitytojų ir tarp Vokietijos auditorijos.

Kas finansuoja knygos leidybą ir kada ji turėtų pasirodyti? Ar leidinys bus platinamas knygynuose?  

Knygos rašymą ir parengimą finansuoja Klaipėdos savivaldybė, už ką noriu padėkoti visiems, nelikusiems abejingiems šiam sumanymui. Darbą turiu užbaigti kitų metų pradžioje. Daug laiko užima autorinių teisių reikalai knygos iliustracijoms, nuotraukoms. Po to teks ieškoti rėmėjų knygos leidybai, kuri šiais laikais pakankamai brangi. Tad tikiuosi, kad knyga pasieks knygynus ir skaitytojus kitų metų pabaigoje. Bet viskas – dangaus valioje.