Iki pat XIX а. pradžios Kuršių nerija buvo vienas iš itin svarbių sausumos kelių, sujungusių Livoniją ir Prūsiją. Nuo XVII а. šio kelio tarptautinė reikšmė dar labiau išauga – jis tapo europinės reikšmės pašto keliu. Kuršių nerija keliavo ne tik siuntiniai, laiškai, pinigai, bet ir pirkliai, intelektualai, Europos valstybių monarchai.

Spartėjant komunikacijai tarp Marienburgo ir Rygos Kuršių nerijoje atsiranda pašto stotys – karčiamos, šalia jų natūraliai augo ir gyvenvietės. Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė XIX a. pradžioje, kai kelis šimtus metų svarbus buvęs pašto kelias, kuriuo riedėdavo karietos su pašto siuntomis ir keliautojais iš įvairių Europos šalių, prarado savo vaidmenį, nes Prūsija ir Rusija apie 1830 metus sutarė, kad pagrindiniu pašto keliu turi tapti vedęs pro Tilžę, Tauragę ir Šiaulius.

Taip Kuršių nerija prarado reikšmingą rolę komunikacinėje grandinėje ir liko aktuali tik lokaliu mastu. Apsnūdusiai Kuršių nerijai ir konkrečiai Juodkrantei, tuo metu vadintai Schwarzort, impulsą atsigauti davė čia atrastos gintaro kasybos galimybės. Būtent tai lėmė ir gyventojų skaičiaus augimą.

1862-аisiais „Stantien & Becker“ gavus teisę Juodkrantėje kasti gintarą, čia gyveno vos daugiau kaip du šimtai gyventojų, o 1885 metais čia gyvenančių skaičius pašoko iki 851. Pavyzdžiui, tuo metu Nidoje gyveno 686 žmonės.

Būtent gintaras tapo sėkmės raktu Juodkrantei vystytis kaip kurortui. Palankus buvo ir metas – XIX a. augančių miestų pasiturintys gyventojai pradėjo atrasti šį Baltijos jūros pakraštį, kaip puikią vietą poilsiui. Investuoti į Juodkrantės kurorto plėtrą ėmė vietos pirkliai.

XIX a. pabaigoje Juodkrantės kaip kurorto populiarumas ėmė augti. Nuolat tobulinta poilsiautojams skirta infrastruktūra – įrengta patogi garlaivių prieplauka, nutiesti pasivaikščiojimų takai, per mišką nuvestos promenados, atsirado SPA paslaugos. Kurortas gražėjo pirklių iniciatyva.

Kad Juodkrantė tapo vis populiaresnė bylojo ir to meto statistika. Paskutiniais XIX a. metais sezono metu kurorte apsilankydavo 1500-1700 poilsiautojų, 1902 m. atvyko 2352, o 1913 m. – jau 4071 registruotas svečias.

Juodkrantės aukso amžius truko maždaug pusšimtį metų. Pokyčius kurortas išgyveno Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Šį kraštą pamėgusiems poilsiautojams iš Vokietijos prireikdavo vizų, o Didžiosios Lietuvos gyventojai mieliau rinkosi poilsį Palangoje arba Kaune. Į valdžią atėjus Hitleriui padėtis dar labiau komplikavosi, nes atvykdavusiems iš Vokietijos buvo ribojamas įsivežamos valiutos kiekis – tai sumenkino vokiečiakalbių srautus. XX a. ketvirtame dešimtmetyje su Juodkrante intensyviai ėmė konkuruoti Nidos kurortas.

Apie Juodkrantės istoriją laidoje kalba Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, dr. Vasilijus Safronovas, šio instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.

Projekto „Istorinės Klaipėdos pėdos“ laidos iš dalies finansuojamos Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”.

Projekto partneriai – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.