P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

„Klaipėda – riba tarp dviejų skirtingų civilizacijų“

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-12-03


Ambasadorių konferencijai 1923-iųjų vasario 16 d. pagaliau nusprendus perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai, pastarosios Vyriausybė gana ilgai nesiryžo visiškai sutikti su tokiu sprendimu, nurodžiusiu keturias sąlygas. Tokią poziciją kai kurie Vakarų diplomatai netruko pavadinti bjauria. Tuo metu Klaipėdos krašte dirbusi Ypatingoji komisija ir užbaigusi savo misiją raporte Ambasadorių konferencijai dėstė, kodėl šios teritorijos perdavimas Lietuvai yra didelė klaida.

Apie šias bei kitas to meto istorines peripetijas ir pasakoja dar vienas pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomus dokumentus parengtas rašinys.

Eksprezidento apetitas

1923-iųjų vasario 20-ąją buvęs Lietuvos vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos Antanas Smetona savo rašte premjerui Ernestui Galvanauskui išdėstė principinį sutikimą tapti „Vyriausybės pastatytu Klaipėdos krašto valdytoju“.

Politikų ir kariškių posėdis buvusioje Prefektūroje po Antano Smetonos, Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių 1923 m. vasario 24 d. Sėdintys iš dešinės: Jonas Polovinskas-Budrys, Viktoras Gailius, Jonas Žilius-Jonila, Martynas Jankus, Antanas Smetona, Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kartu jis reikalavo teisės pačiam pasirinkti reikalingų bendradarbių skaičių ir gerų materialinių sąlygų – bent 2000 litų algos mėnesiui ir 1000 litų reprezentacijai be atsiskaitymo, gero buto ir automobilio, dviejų padėjėjų, neapibrėžto raštinės darbuotojų skaičiaus. Tokias savo sąlygas A. Smetona motyvavo tuom, kad „valdytojo vieta yra neilgam laikui (kol bus Klaipėdos krašto santykiai suderinti su visa Lietuva) ir nepaprastai atsakominga“.

Paprašius padėti suvokti A. Smetonos finansinį „apetitą“, Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas pateikė duomenis, kad 1923 m. birželį Klaipėdos turguje buvo fiksuotos tokios kainos: vidutinė karvė kainavo 300-500 Lt, masyvesnė – 600-800 Lt, senas kuinas – 500-700 Lt, sveikas masyvus arklys – 2000-3000 Lt. 500 g sviesto kainavo 1,6-2 Lt, lašinių svaras – 2,3 Lt, kiaulienos nugarinės svaras – 2,2 Lt, jautienos svaras – 1,3-1,5 Lt, kavos pupelių svaras – 3-4 Lt, dešimt kiaušinių – 1,5-1,6 Lt, višta – 3-6 Lt, centneris rugių – 19-22 Lt, centneris bulvių – 4-4,5 Lt. Metinis mokestis gimnazijose per metus už vieną vaiką tuo metu buvo 300-350 Lt.

Tą pačią vasario 20-ąją Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis paskyrė A. Smetoną „Augštuoju Lietuvos valstybės Įgaliotiniu Klaipėdos Kraštui su rezidencija Klaipėdos mieste“.

Paskyrime, patvirtintame ir E. Galvanausko parašu, numatyta, kad toks pareigūnas iki jo pareigos bus apibrėžtos įstatymu „atstovaus Klaipėdos Krašte Lietuvos Respublikai jos suverenumo vykdyme“.

„Bjaurus įspūdis“

Tuo metu vasario 24-ąją Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Oskaras Milašius savo šifruotoje telegramoje informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos direktoriaus pavaduotojas Jules Laroche pareiškė, jog „kariška Klaipėdos okupacija lietuviais, Lietuvos vėliavos iškėlimas, lenkų konsulo išrėmimas daro biaurų įspūdį ambasadoriams“.

Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad kai vasario 18 d. 13 val. sąjungininkių atstovai Kaune oficialiai įteikė Ambasadorių konferencijos sprendimo tekstą dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai E. Galvanauskui, jie turėjo išklausyti įtūžusio premjero, kurio tonas pokalbio metu darėsi vis kandesnis. Sąjungininkėms jis priekaištavo dėl Lenkijos favoritizavimo, o jų sprendimo sąlygas pavadino nepriimtinomis, pareikšdamas, kad nemato prasmės į Paryžių siųsti atstovų tolesnėms deryboms dėl Klaipėdos konvencijos. Galutinį sprendimą jis pažadėjo panešti po Ministrų kabineto posėdžio.

O. Milašius savo telegramoje rašė, jog J. Laroche pareiškimą „dėlei ambasadorių sąlygų“ irgi pavadino bjauriu. Pastarasis pareiškimas ir Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministro Georgijaus Čičerino nota esą įtikina Ambasadorių konferenciją, jog egzistuoja slaptas Lietuvos, Vokietijos ir sovietų susitarimas.

„Kaipo bazės deryboms ambasadorių sąlygos galutinos, jų gi pritaikinimas diskutuojamas. Lenkų atstovas bus išklausytas. Ambasadorių sąlygos laikomos atitinkamomis ankstyvesniems pareiškimams žodžiu. Suverenitetas bus perduotas po to kai Lietuva pasirašys garantijų sutartį. <…> Klaipėda skaitoma turinti aptarnauti Lietuvos Valstybę, okupuotą teritoriją ir Lenkiją. Į pastebėjimą ar Vilnius okupuotas laikinai, atsakė jis okupuotas galutinai“, – rašė Lietuvos atstovas Paryžiuje.

„Klaipėda nutolusi nuo Lietuvos mažiausiai per amžių“
komis
Ypatingosios komisijos nariai britų karo laive. Iš kairės: Basil Homfray Fry, Georges Raoul Clinchant, Pompeo Aloisi. Nuotrauka iš Bernardo Edwardo Kendallo albumo, saugomo Eugenijaus Peikštenio kolekcijoje, paskelbta knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai”

Tarp to meto Klaipėdos krašto dokumentų yra saugomas ir 1923-iųjų kovo 6 d. datuojamas į lietuvių kalbą išverstas Ypatingosios komisijos, kurią sudarė Georges Raoul Clinchant (Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje), buvęs Italijos konsulas Kopenhagoje Pompeo Aloisi ir Britanijos konsulas Dancige Basilis Homfray Fry, pranešimas Ambasadorių konferencijai.

Komisija tvirtino, kad savo pranešime nesiekia „aprašinėti sunkias derybas“ su sukilimo operacijos vadais, o nori tik „nustatyti tiesą“ apie kai kuriuos „labai komplikuotus Klaipėdą liečiančius klausimus, kuriuos Lietuvos diplomatija ir propaganda tyčia aptemdino ir iškraipė“ bei pateikti nešališką dokumentaciją.

Anot komisijos, negalima užginčyti teiginių, kad karinė operacija buvo „Kauno Vyriausybės sumanyta, paruošta ir įvykdyta“.

„Sausio 2 d. p. Žilius, Lietuvos Atstovas Klaipėdai, išvažiuoja Kaunan kartu su p. Simonaičiu – būsimu sukilėlių valdžios pirmininku; pasitarimuose sausio 4 d. nutarta atakuoti Klaipėdos Kraštą. Lietuvos Karo Ministerija tuojau davė įsakymą. Reguliarės armijos kareiviai ir karininkai nuėmė uniformas ir persirengė į civilius rūbus. Sausio 6 d. Karinės valdžios įsakymu jie buvo išvežti, bet kur, jie nežinojo. Sukilėlių kariuomenės vadas, kuris, pasivadinęs Budriu, pasirašė Klaipėdos Krašte išlipintus atsišaukimus, iš tikrųjų vadinasi Polovinskis ir yra pulkininkas. Komisija priminė jam jo pavardę ir grąžino jo laipsnį – jisai neprotestavo“, – chronologiškai viską dėstė komisija.

Ji pabrėžė, kad ginklus, amuniciją ir maistą „savanoriams“ pristatė Lietuvos Vyriausybė, o finansavimas daugiausiai ėjo iš Amerikos lietuvių.

„Iš kitos gi pusės galima pasiklausti, ar Lietuvos Vyriausybė būtų išdrįsusi mesti savo kariuomenę į Didžiųjų Valstybių užimamą Kraštą, jeigu ji nebūtų gavusi padrąsinimų. Šiuo žvilgsniu negalima praeiti tylėjimu (negliguoti) to fakto, kad kaip tik tuo momentu, kada Klaipėdoje lietuviai darė smurto aktą, Vokietijos Vyriausybė akreditavo Kaune savo įgaliotąjį ministerį, tuomi pabrėždama Lietuvių – Vokiečių santykių širdingumą. Reikia taip pat turėti omeny ir bolševikų vyriausybės intervenciją Klaipėdos klausimu ir bolševikų agento pasiuntimas Klaipėdon“, – dėstė komisija.

Ji atkreipė dėmesį ir į gana didelį prieš vieną prancūzų pėstininkų kuopą mestų karinių pajėgų dydį. Tai esą įrodo, jog nebuvo tikimasi vietos lietuvininkų paramos tokiai karinei akcijai.

Komisija ataskaitoje pateikė ir „trumpą Klaipėdos krašto istorijos apžvalgą“.

„Klaipėdos Krašto rytų siena, buvusi rusų-vokiečių siena, rodo iš tikrųjų staigią, be perėjimo niuansų, ribą tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Vienas amžius mažiausiai skiria vieną nuo kitos. Tai tikroji siena tarp Vakarų ir Rytų, tarp Europos ir Azijos“, – rėžė komisija.

Ji pabrėžė, kad Klaipėdos krašte dėl išplėtoto švietimo nebuvo beraščių net tarp kaimiečių, „skaitlingi, gerai užlaikomi keliai veda į kaimus; kaimuose namai gražūs, patogūs“, o žemė dirbama naudojant naujausius metodus.

„Tenai – kaimo gyventojai nuskurę, vien tik vyrai, tarnavę rusų kariuomenėje yra įgiję šiokį tokį rudimentarį mokslą. Kelių ten maža arba visai nėra. Kaimietis, nemokėdamas žemės valyti ir tręšti, dvejus metus leidžia jai stovėti dykai pirm negu pradeda ją dirbti. Medinė lūšnelė (triobelė), kurioje jis gyvena, maža ir nešvari. <…> Didžiosios Lietuvos gyventojai yra katalikai; Klaipėdos Krašto — protestantai. Lietuvių kalba vystėsi skirtingai šiapus ir anapus sienos. <…> Daugelis Klaipėdos Krašto lietuvių bijosi priskyrimo prie Didžiosios Lietuvos be rimtos autonomijos garantijų, nes jie žino ką tai jiems atneš: tarnavimą kariuomenėje, sunkius mokesnius, gyvenimo pabrangimu 400%, paeinantį dalinai dėl labai aukštų muitų, ekonominio gyvenimo dezorganizavimą, kyšininkystę ir protekcijas, bendras visiems kraštams susidariusiems iš senosios Rusijos griuvėsių. Iš kitos gi pusės, Klaipėdos vokiečiai, ar tai dėl to, kad Rytprūsių valdžia žiūrėjo į juos kaipo neturtingus gimines ir favorizavo Karaliaučių, apeidama Klaipėdą, ar tai dėl, to kad taip pat esti daugely pasienio miestų, jie susideda iš etniniai skirtingą elementų, atrodo mažiau prisirišę prie savo vokiškosios tėvynės negu kiti Vokietijos Reicho Kraštai“, – rašė komisija.

Ji akcentavo, kad kai krašte įsivyravo freištato idėja, „nė vienas lietuvių veikėjas iš Tarybos tarpo neatrodė esąs linkęs griebtis plebiscito“.

„Tas faktas geriau negu visos statistikos parodo, kad dauguma gyventojų nėra lietuviai“, – konstatavo komisija.

Ji sutiko, kad Klaipėda yra Lietuvos uostas, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, kad kol nėra iki jo privesta geležinkelio atšaka, uostu gali naudotis tik ta Lietuvos dalis, kuri prieina prie Nemuno.

Komisija siūlė kraštą palikti nepriklausomą, „Aukštojo Tautų Sąjungos komisaro kontrolėje“.

„Milžiniško krašto, kuris Klaipėdoj turi išėjimą, vartininkas neturi kištis į viešos ginčus; jis privalo administruoti uostą protingai ir atsargiai, atsižiūrėdamas į visų interesus“, – argumentavo komisija.

Klaipėda 1923-iųjų vasarį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kartu atsižvelgdama į Ambasadorių konferencijos sprendimą visgi perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai komisija siūlė būsimame krašto statute ir konvencijoje numatyti kraštui muitų autonomiją arba bent jau remiantis Gdansko pavyzdžiu įtvirtinti muitų dalį, atiteksiančią kraštui.

Komisija taip pat siūlė, kad vietiniams gyventojams būtų išduodami Lietuvos pasai, bet su „Klaipėdos kilimo“ įrašu. Tokius pasus turėtų išvadinėti vietinė autonominė valdžia.

Visas buvęs Vokietijos imperijos turtas, anot komisijos, turėjo būti perleistas krašto, o ne Lietuvos nuosavybėn.

Komisija išsakė savo nuomonę ir dėl valdininkų. Esą jais turėtų būti vietiniai gyventojai, o lietuvių ir išeivių iš Vokietijos įdarbinimas turėtų būti arba draudžiamas, arba bent jau ribojamas.

„Šias sugestijas Komisija tiekia Ambasadorių Konferencijos įvertinimui. Ji supranta, kad dabartinėmis aplinkybėmis bus labai sunku priversti lietuvius tas sugestijas priimti. Pastarieji nepasiduos lengvai Aliantų kišimuisi į jųjų santykius su Klaipėdos Kraštu, nes jie siekia prijungti jį be jokių sąlygų. Komisija perilgai buvo kontakte su lietuviais ir žino, kad bet kurios derybos su jais yra ypatingai sunkios. Nejautrūs įrodinėjimams – jie pripažįsta tiktai jėgą. Pilni nepasitikėjimo ir atkaklūs savo artimiausių reikalų gynime. Jie rodo tokio griežtumo, kad jis nuo jų uždengia jų tikruosius interesus. Be to Klaipėdos Krašto klausimas yra per ankštai surištas su Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimu. <…> Kolei nebus nustatyti geri santykiai tarp Kauno ir Varšuvos, visi Lietuvos Vyriausybės pasižadėjimai dėl Klaipėdos krašto ir laisvojo tranzito pasiliks vien ant popieriaus“, – rašė komisija, rekomendavusi perduoti būsimojo krašto statuto kontrolę Tautų Sąjungai.


    2023-12-03

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt