Vieną nežiemiškai šiltą gruodžio vakarą išeinu pasivaikščioti po kalėdinį Lesterį. Miestas gražus, didelis, daug įvairaus amžiaus ir tautybių žmonių gatvėse. Bet sniego ir šalčio čia nėra, o aš jau pasiilgau apsnigtų medžių, sidabru spindinčio šerkšno ir balto sniego tako. Na, kai kur sniegas boluoja ant papuoštų nedidelių eglučių šalia inscenizuotos prakartėlės. Bet tas sniegas netikras.

Žmonių veiduose pastebiu daug šiltų šypsenų ir atsipalaidavimo. Atrodo, kad visi, pamiršę savo rūpesčius, gėrisi šventiniais miesto papuošimais. Kalėdos jau čia pat. Miestas skendi spalvotose lempučių girliandose ir nuostabiai išpuoštomis parduotuvių vitrinomis. Pagrindinė traukos vieta – centrinė miesto eglė, kuri kasmet puošiama prie vadinamo centrinio bokštinio laikrodžio. Čia daug šeimų su savo atžalomis gėrisi eglės žaisliukais ir girliandomis. Pasilabinu su kai kuriais žmonėmis.

Ir lyg netyčia paklausiu, ar jie žino ką reiškia Kalėdos, ką simbolizuoja ši papuošta graži ir didelė miesto eglė? Jauna dviejų mažamečių mama sako, kad žino, jog tai susiję su Dievu, tikėjimu. Bet kaip, nepaaiškina. Kitos šeimos narys dešimtmetis berniukas sako, kad Kalėdos jam reiškia šventę su kasmet puošiama eglute ir gražiomis parduotuvių lentynomis. Ir dar su jo laukiamomis dovanėlėmis. Iš penkių mano kalbintų šeimų ir jų mažamečių nė vienas nesugebėjo atsakyti, ką iš tikrųjų reiškia Kalėdos ir papuošta eglutė. Keista. Visi lyg ir švenčia, bet nežino ką. Tik štai prekybininkai tikrai žino, kad šiuo metu jiems sekasi gerai, žmonės plūsta į parduotuves ir renkasi kalėdines dovanas. Prekyba klesti.

Bet tikroji Kalėdų priežastis pamiršta. Pasigendu vieno – Dievo čia nėra. Niekas nežino, kas buvo tas žmogus, vardu Kristus, dėl kurio ir rengiamos tokios iškilmingos šventės. Bet štai ir įvyksta mažas stebuklas.

Name, kur gyvenu, vienu aukštu žemiau manojo, neseniai atsikraustęs kaimynas iš Pakistano savo kambaryje įžiebė…eglutę. Ir pastatė ją prie pat lango, kad visi matytų. Labai mielas ir malonus žmogus, kartais su juo prasilenkiame laiptinėje. Todėl neištvėriau nepaklausęs, kodėl jis, būdamas musulmonas, lyg ir švenčia Kalėdas? O jis ramiai atsakė, kad žino, kas yra Kalėdos, ir kas yra Kristus. Jis prisipažino, kad šis gražus šventinis laikotarpis yra artimas jo širdžiai. Pasirodo, kad musulmonai žino Kristų ir jį priima tokį, koks vaizduojamas mūsų Biblijoje. Tik jie tiki į vieną ir tą pačią asmenybę, kurią mes vadiname Dievu, o jie – Alachu…

Kalėdos jau čia pat… Jaučiu jų dvasią, didybę ir prasmę. Ir tuo pačiu metu suvokiu, koks aš laimingas, kad gyvenu ten, kur nėra karo, kur nežudomi nekalti žmonės, kur nėra ašarų ir skausmo. Taip ir norisi visiems palinkėti kuo gražesnių šventų Kalėdų, meilės ir santarvės vienas kitam. Mintis veja mintį, ir staiga prieš akis iškyla mažos ir bejėgės dviejų metukų mergaitės paveikslas. Ši tragiška istorija sujaudino visą Lietuvą. Čia nevyksta karas, neliejamas nekaltas kraujas. Bet prieš Kalėdas ima ir nutinka štai tokia tragedija. Neįsivaizduoju, kas apsivertė mamos pasaulyje, kad ji pasiryžo žengti tokį skaudų žingsnį.

Širdimi jaučiu, ką Gyvybės langelyje išgyveno ši maža trapi būtybė, kai jos mamos veidas pamažu nutolo auštančio ryto šešėliuose. Ir tos mergaitės lūpomis norisi išrėkti skausmą: mama, kur tu eini? Kodėl tu palieki savo kūną ir kraują? Juk tavęs niekas niekada nepakeis mano gyvenime. Kaip man gyventi be tavęs, tarp svetimų žmonių ir svetimo pasaulio? Ką aš padariau, kad išsižadi manęs, jau tokios ūgtelėjusios dukrytės? Kad ir kas benutiktų, tu amžiams liksi mano mama ir mylėsiu nors tavo pilką šešėlį visą savo likusį gyvenimą…Ir ačiū, kad manęs nenužudei…Gal tai buvo tavo kalėdinė dovana man? O gal dar sugrįši? Lauksiu tavęs visą gyvenimą…

Ak, mano Dieve, turbūt tu vienintelis žinai, ką pasaulis turi padaryti, kad neliktų ašarų ir skausmo? Kad vaikai mokyklose nežudytų vaikų, kad nemuštų savo mokytojų. Ir kad Valstybė, įsilaužusi į privatų šeimos gyvenimą, neatplėštų mažamečio sūnaus iš motinos rankų. Kad ginkluoti policininkai nesušaudytų bejėgės sergančios moters. Kaip sutiksi Kalėdas tu, policininko uniformą vilkintis žudike? Negi niekas tavęs neišmokė, kaip neatimant gyvybės nuraminti beginklę moterį? Negi vienu mygtuko paspaudimu tu išsprendei problemą? Tau tai buvo lengva ir greita, o kiek skausmo palikai artimiesiems?

Kad ir kiek beužduočiau klausimų, pats sau randu vienintelį atsakymą – čia nėra Dievo. Kas man šiandien galėtų pasakyti, ko reikia, kad visi šioje Žemėje būtų laimingi? Ar tai įmanoma? O gal tai jau nebebūtų toks Pasaulis, prie kurio mes pripratę? Gal tai būtų Rojus ar Dangaus karalystė? Jei tai ir būtų, tikriausiai ne šioje Žemėje ir ne šiame Pasaulyje. Bet visiems geros valios žmonėms artėjančių Kalėdų proga linkiu, kad geras, tikras Pasaulis atsirastų kiekvieno širdyje. Ir liktų jis visą Amžinybę…