Jeigu Kremlius, kaip tvirtina kai kurie Vladimiro Putino režimą kritikuojantys rusų analitikai, iš tikrųjų siekė sukelti globalią nestabilumo bangą ne tik užpultoje Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje, galėtume sakyti, kad jiems pavyko. Kariaujama ne tik Ukrainoje ar Izraelyje prieš teroristus (kurių Kremliaus režimas nelaiko jokiais teroristais, greičiau – gerbiamais partneriais).

Kinija tęsia savo agresyvius žaidimus Pietryčių Azijoje. Keliose Afrikos žemyno šalyse vis labiau liepsnoja pilietiniai karai, kuriuos kursto neoficialios karinės formuotės, finansuojamos Rusijos gynybos ministerijos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Paskutinis ir, ko gero, naujausias galimo nestabilumo židinys gali rastis Lotynų Amerikoje, Jungtinių Valstijų papilvėje (Winstonas Churchillis Europos papilve kadaise vadino Balkanų pusiasalį). Ten vietinis diktatoriukas Nicolas Maduras Venesueloje surengė nacionalinį referendumą, kurio metu diduma rinkėjų pasisakė už tai, kad kaimyninė Gajana, tiksliau trys ketvirtadaliai jos teritorijos taptų 24-ąja Venesuelos valstija. Klasikinis diktatorių ir diktatoriukų žaidimas: kada sava valstybė artėja prie bankroto, žlunga ekonomiškai, prireikia kokios nors užsieninės problemos, kuri sutelktų visuomenę bent jau trumpam laikui ir priverstų pamiršti, kokiame mėšle gyvenama.

Gajana – palyginti nedidelė, vos 650-700 tūkst. gyventojų turinti šalis (dauguma jų – indėnai arba prieš šimtmečius iš Afrikos atplukdytų vergų palikuonys), devynis dešimtadalius jos teritorijos dengia tankios tropikų džiunglės. Tačiau ten yra naudingųjų iškasenų, taip pat neseniai atrasti naftos telkiniai, kuriuos ėmė eksploatuoti amerikiečių kompanijos.

Kariniu požiūriu Gajana prieš Venesuelos, turinčią apie 30 mln. gyventojų, kariuomenę neatsilaikytų. Teritorinis ginčas tęsiasi gal net nuo XIX a. kada 1830 m. sausį nepriklausoma tapusi Venesuela reiškė pretenzijas į britų kolonizuotos Gajanos teritoriją, kurioje buvo kasamas auksas ir brangakmeniai, tačiau Tarptautinis arbitražas didumą pretenzijų atmetė britų naudai. Ginčas atsinaujino Gajanai tapus nepriklausoma valstybe 1962 m. Tačiau problemos sėkla buvo pasėta giliai.

Teko lankytis Venesueloje 1995 m. (dar prieš Hugo Chaveso ir Nicolaso Maduro diktatūrą) ir vienas itin nustebinusių dalykų ten buvo oficialieji žemėlapiai, kuriuose didelė dalis kaimyninės Gajanos buvo pažymėta kaip „okupuota teritorija“. Nelabai aišku, kas okupantas, tačiau teritorija buvo okupuota.

Kol kas Venesueloje įvyko tik referendumas, kurį vietos analitikai laiko propagandine viešųjų ryšių priemone pasitinkant eilinius visuotinius rinkimus toje šalyje. Vis dėlto neteko girdėti, kad kuri nors šalis aiškiai stotų Gajanos pusėn ir pasižadėtų padėti apginti šalies nepriklausomybę.

Ko gero, karinės agresijos atveju JAV nesėdėtų nieko neveikdamos. Tačiau faktas it blynas – JAV kaip pripažintam pasaulio policininkui nestabilumo židinių randasi perdaug.

Žinoma, JAV kompanijų verslas ir jų interesai Gajanoje būtų stiprus argumentas Vašingtonui ją užstoti. Tačiau negaliu pamiršti paskutinėmis dienomis buvusio „Twitter“ (dabar „X“) socialiniame tinkle matytų pastebėjimų.

Vienas buvo apie tai, kaip šiais metais JAV parėmė kovojančią Ukrainą stambaus kalibro artilerijos sviediniais iš sandėlių Izraelyje, ir juos gabeno į Europą, o spalį, žydų valstybei pradėjus kovą su teroristine „Hamas“ grupuote Gazos ruože, ta pati amunicija buvo gabenama atgal…

Kitas pasirodė po Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio vizito Vašingtone šią savaitę. Kažkas taikliai, nors ir nekorektiškai pasišaipė: esą JAV prezidentas Joe Bidenas dviejų lyderių spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose baigė tada, kada baigėsi atsakymus į nepatogesnius klausimus sufleruojantys paruoštukai.