Ne vienas Spyglys moka gražias pasakėčias apie Klaipėdos valdžią ir jos pašonėje bei prie lovio įsitaisiusias asabas rašyti. Štai Česlovas B. atsiuntė jam savo kūrinį, kurį ir skelbiame be jokio redagavimo.
Tais metais prieš Kalėdas netikėtai atšilo, nutirpo sniegas lyg jo nebuvę ir Klaipėdos kelininkai liko be uždarbio. Jie verkdami grąžė rankas ir baltarusiška druska barstėsi galvas, o jų dukros ir moterys išėjo pas nuolat darbo turinčius statybininkus. Visada pasiruošę pulti į didžiausią pusnį ir kovoti su dar Donelaičio sugalvotais žiemos vargais ir rūpesčiais, Klaipėdos kelininkai dar svarstė galimybes gatves laistyti, bet prisiminė, kad visą to darbo inventorių paskolino Kretingai. Paprašysi atgal – kils viešas skandalas ir sužinos Direktorius! Galėjo atšilti prieš Velykas, būtų ne taip skaudu, tuo laiku vis tiek niekas dovanų nesitiki. Žodžiu, Kalėdos bus „linksmos”! Tuo metu Klaipėdos kelininkų Organizacijos vadovas sprendė žymiai sudėtingesnius klausimus…
Po to, kai iš Gerlacho palėpės persikraustė gyventi į Argelanderio namus šalia Prūsijos Karališkojo pašto, burmistras Vaitkus visai suįžūlėjo. Jis ne tik uždraudė statybas šalia trimitininkų mėgstamo Jono kalnelio! Tas Vaitkus Didįjį Advento pirmadienį paskelbė baudžiąs jį 27 000 talerių bauda už neva piktybišką kelių nepriežiūrą. Tik už vieną popietę, kai sniego valytuvai jam nežinant buvo paskolinti Gargždams!
Direktorius suprato, kad visas šis reikalas nekaip kvepia. Apskritai, Klaipėdoje beveik visada, kai vėjas pučia iš rytų, nekaip kvepia ir nieko blogo lig šiol nenutikdavo. Iš įpročio patraukė nosimi. Tikrai mėšlu kvepia! Tiktai šįkart nuo marių, iš vakarų… Negi Grigeo? Neturėtų būti. Tada iš kur? Direktorių apėmė bloga nuojauta. Tam atvejui, jeigu kartais gautų iš burmistro baudą ir liktų be uždarbio, buvo pasidėjęs nedidelę sumelę po Klas&Co. tvartų pamatais šalia Žiemos uosto. Dar ūkininkaujant tėveliui Lubiui, duok Dieve jam Dangų.
Saviems žmonėms Direktorius buvo pasiskelbęs sergąs. Jeigu ateitų Burmistro siųsti žmonės, prie laukujų durų buvo atrėmęs šluotą. Taip mažlietuviai visada darydavo, kai jų nebūdavo namuose. Pro tarnų duris išsėlinęs į uostamiesčio sutemas, Direktorius patraukė link marių. Nuo Laurų & Gvazdikėlių kvartalo iki Jūros vartų ėjo pėsčias, vėliau vieną stotelę iki Klas&co grįžo tramvajumi. Jo įtarimai, kas čia galėtų kvepėti mėšlu, pasitvirtino – buvo griaunami tvartai, po kurių pamatais šitiek metų saugiai gulėjo jo sąžiningai uždirbti pinigai! O tikėjo, kai jam buvo sakoma „Vaikeliai mano, nebijooookite”. Būtų galėjęs tikėti toliau, jeigu ne burmistras Vaitkus, įsakęs, psiakrew, nugriauti tvartus prie marių. Nereikėjo prileisti prie valdžios žmogaus, kuris tiek ir težino – Ordnungas bus und alles!
O tuo metu miestas šėlo. Vaikai Teatro aikštėje žiuožinėjo pačiūžomis, moterys valgė gardžius vokiškus pyragaičius, vyrai gurkšnojo karštą vyną, netgi Taravos Anikė tą vakarą buvo pavirtusi pasakų Snieguole. Artėjo Kalėdos ir niekam nerūpėjo, kad kažkada gerai gyveno Klaipėdos kelininkų organizacijos vadovas.
0 Comments