Nors praėjus mėnesiui po karinės sukilimo operacijos – 1923 m. vasario 16 d. – Ambasadorių konferencija perdavė Klaipėdą valdyti Lietuvai, o po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai įsėdo į karo laivą bei paliko miestą, kova už Klaipėdos kraštą dar nebuvo baigta, ji tik persikėlė į tarptautinę diplomatinę areną ir truko daugiau nei metus.

Apie jos pradžią pasakoja dar vienas pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomus dokumentus ir istorikų darbus parengtas rašinys.

Spaudimas ir šalies viduryje

Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei tik suteikiant kraštui autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas iš lietuvių ir lenkų gyvenamųjų sričių bei grąžintos santarvininkų administracinės ir okupacinės išlaidos.

Tuometinis Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas vėliau surašytuose prisiminimuose dėstė, kad nebuvo galima sutikti su tokiomis sąlygomis ir faktu, jog sutartį ir statutą reikės tiesiog pasirašyti atvykus į Paryžių be jokių derybų. Tad jam teko lūkuriuoti, nes nebuvo galima tokio pasiūlymo nei atmesti, nei priimti. Todėl ir vasario 20-ąją, kai prie Karo muziejaus Klaipėdos krašto perdavimo proga susirinko milžiniška minia, jis savo kalboje nutylėjo šias sąlygas. Net ir Seime tądien pasakytoje kalboje pasitenkino bendru pranešimu.

„Tokiu būdu Lietuvos visuomenė buvo dezinformuota, o vyriausybė atsidūrė prieš teisinį ir politinį kazusą. Mat Santarvės autoriteto atkūrimas ir formalus naujosios V. Gailiaus direktorijos priklausymas nuo Ambasadorių konferencijos galios reiškė, kad teisės atžvilgiu visi sukilimo padariniai buvo panaikinti. Tokiu būdu pats Klaipėdos prijungimas de facto prie Lietuvos, Gelbėjimo komiteto deklaracijos ir Seimo rezoliucijos užfiksuotas, naujai direktorijai perėmus valdžią, nustojo galios. Vienintelė sukilimo teisinė konsekvencija buvo santarvininkų pažadas tam tikra sąlygine sutartimi perleisti suverenitetą Lietuvos Respublikai“, – rašė istorikė Dalia Čičinienė.

Anot jos, sąlygų priėmimas be rezervų Lietuvos Vyriausybei buvo tolygus kapituliacijos pasirašymui ir prisipažinimui, kad iš principo sukilimas pralaimėjo. O sąlygų aprobacija būtų įgalinusi santarvininkus išspręsti Klaipėdos krašto likimą pagal lenkų-prancūzų koncepciją.

„Akivaizdu, kad Lietuvos Vyriausybė pateko į savotiškus spąstus. Viena vertus, ji suprato sąlygų priėmimo nepriimtinumą, kita vertus, visuomenės įtikinimas, kad suverenitetas Klaipėdoje, remiantis Antantės teisine galia, jau perduotas Lietuvai, neleido jai trauktis atgal. E. Galvanauskas bandė laviruoti. Vengdamas tiesaus atsakymo, savo vasario 19 d. notoje jis informavo Ambasadorių konferenciją, kad Lietuvos Vyriausybė priėmė domėn jai išdėstytas sąlygas. Tačiau to aiškiai nepakako. Suprasdami sudėtingą geopolitinę ir vidinę Lietuvos padėtį, sąjungininkai nusprendė spaudimą padidinti“, – rašė D. Čičinienė.

Prancūzijos premjeras ir Ambasadorių konferencijos pirmininkas Raymond Poincarne pareikalavo ligi kovo 11 d. patikslinti, ar Lietuvos Vyriausybė priima be jokių rezervų Ambasadorių konferencijos sprendimą su visomis jo sąlygomis. Kartu buvo pagrasinta, kad Lietuvos Vyriausybei nedavus patenkinamo atsakymo Ambasadorių konferencija pasilieka sau teisę imtis jai tinkamų žygių ir nutrauks derybas su Lietuvos Vyriausybe dėl Klaipėdos. E. Galvanausko noras atvykti į Paryžių ir iškilusius klausimus išsiaiškinti su Ambasadorių konferencija buvo atmestas.

E. Galvanauskas rašė tuo metu patyręs „keleriopą spaudimą“: vos gavęs Santarvės ultimatumą sulaukė smūgio Seime – po Vyriausybės pareiškimo ir partijų atstovų diskusijų kovo 9 dieną vyko balsavimas ir balsams pasiskirsčius lygiomis Vyriausybė atsistatydino.

„Teliko siaurutėlis takas: įteikiau dviejų sakinių raštą Ambasadorių tarybai, kad Vyriausybė pripažįsta vasario 16 d. nutarimo sąlygas, o delegacija vyks į Paryžių tartis dėl statuto ir sutarties“, – rašė E. Galvanauskas.

Kovo 13 d. E. Galvanauskas Ambasadorių konferencijai atsakė, kad jis niekada nekėlęs kokių nors rezervų, tad pasiusiąs delegaciją aptarti statuso ir pasirašyti konvencijos.

D. Čičinienės teigimu, panašu, kad taip E. Galvanauskas tiesiog neatlaikė spaudimo, tuo papiktindamas ir savo politinius partnerius pažangiečius. Lietuvos politinio elito nuomonė išsiskyrė: pažangiečiai su Antanu Smetona priešakyje kategoriškai pasisakė prieš vasario 16 d. notos priėmimą.

„E. Galvanauskui priėmus sąlygas, Pažangos partijos žmonės, apsvarstę susidariusią padėtį, pasiuntė pas ministrą pirmininką du atstovus, kurie pasiūlė visapusišką pagalbą valdžiai, tačiau su sąlyga, kad į derybas su Ambasadorių konferencija negali važiuoti pats E. Galvanauskas, „kuris dėjo parašą po vasario 16 d. punktais”. E. Galvanauskas nieko į tai neatsakė, o paskui paskubom išvyko į Paryžių. Viena vertus, toks pažangiečių požiūris galėjo byloti apie politinių linijų išsiskyrimą: E. Galvanauskas važiavo derėtis su tam tikromis konstruktyviomis nuostatomis, tuo tarpu A. Smetonos pozicija, matyt, buvo tokia: „važiuosim tam, kad išardytume”. Galima numanyti, kad A. Smetona buvo daug griežtesnės politikos Antantės atžvilgiu šalininkas. Panašu, kad jis, atsižvelgdamas į visas tarptautines aplinkybes, nelaikė kovo 13 d. ultimatumo priėmimo neišvengiamu, galvodamas, kad bet kokiu atveju, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau klausimą pavyks išspręsti Lietuvai palankiu būdu. Tuo tarpu E. Galvanauskas tikėjosi, kad Lietuvos parodytas nuosaikumas bus pozityvus faktorius būsimose derybose su Antante“, – rašė D. Čičinienė.

Projektą rengė italas

Tarp LCVA saugomų Klaipėdos krašto dokumentų yra ir iš dienraščio „Le petit parisien“ 1923 m. kovo 22 d. numerio iškirptas straipsnis, informuojantis, kad E. Galvanauskas ir Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas atvyko į Paryžių.

Premjeras tada apsistojo iki šiol veikiančiame prabangiame viešbutyje „Le Meurice“. Žurnalistui Ernest Bourdin jis aiškino atvykęs derėtis dėl Klaipėdos krašto statuto ir konvencijos.

Straipsnio autorius pabrėžė, kad E. Galvanauskas prancūziškai kalbėjo nepriekaištingai, lėtai, pabrėždamas mirktelėjimu frazę, kuri geriausiai perteikdavo jo mintis. Anot žurnalisto, E. Galvanauskas gerai pažinojo Prancūziją. Straipsnyje akcentuotas ir faktas, kad premjeras buvo vedęs prancūzę.

Pasak straipsnio autoriaus, premjeras savo pasisakymą baigė pasisakymu prieš tuos, kurie Lietuvos politiką laikė probolševikine arba germanofiliška.

„Lietuva vykdo unikalią nacionalinę politiką. Vienintelis jo troškimas – užsitikrinti sau mažą šios žemės kampelį ir mažą mėlyno dangaus kampelį“, – cituotas E. Galvanauskas.

Kitą dieną V. Sidzikauskas konfidencialiame rašte, tikriausiai skirtame Užsienio reikalų ministerijai, informavo, kad kovo 22-ąją Ambasadorių konferencija pradėjo svarstyti Klaipėdos klausimą „neliesdama smulkmenų“.

„Ji pavedė italui Pilloti surašyti konvencijos projektą. Rytoj, šeštadieny, 4 v. 30 m. bus francuzų, anglų, italų ir japonų juridinių ekspertų posėdis Klaipėdos konvencijos reikalu. Į tą posėdi kviečiama ir Lietuvos su Klaipėda delegacija. Norima padiskutuoti bendrai pamatinius konvencijos principus, išgirsti visais tais klausimais musų delegacijos nuomonę ir nusistatymas. Po to, Pilotti surašys konvencijos projektą ir gavęs ambasadorių pritarimą įteiks jį mums. Užmezgėme sendie ankštesni kontaktą su Japonų ambasada, išaiškinome padėtį. Japonai prižadėjo visišką paramą. Padarę ryt vizitą Poincare, atsilankysim pas Anglų ir Italų ambasadorius“, – informavo V. Sidzikauskas.