Ukrainoje – aukštų kariškių valymo vajus. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis praėjusiąją savaitę atleido populiarų kariuomenės vadą, generolą Valerijų Zalužną. Kartu su juo iš postų traukiasi didelis būrys aukšto rango kariškių, įskaitant Ukrainos generalinio štabo viršininką, generolą Serhijų Šaptalą. Įvyko tai, ką su Ukrainos aktualijomis susipažinę ekspertai ir žiniasklaida prognozavo jau ilgesnį laiką.

Volodymiras Zelenskis ir Valerijus Zalužnas. president.gov.ua nuotr.

Diduma jų tvirtina, esą V. Zelenskis kariuomenės viršūnėje negalėjo pakęsti asmenybių, konkrečiai V. Zalužno, kuris viešosios nuomonės apklausose pasitikėjimo reitingu pralenkė jį patį. Be to šalies prezidentą esą erzino jo komandos susirūpinimas, kad populiarusis generolas kada nors nuspręs nusimesti kariškio mundierių ir pasukti į politiką – tokiame kontekste retas dabar aktyviai besireiškiantis Ukrainos politikas V. Zalužnui galėtų sudaryti bent kiek reikšmingą konkurenciją.

Trečiąją priežastį galėtume apibrėžti šablonu beigi nuvalkiotu štampu: pasirodė, kad V. Zelenskis – emocingas, neblogas vadybininkas, tačiau ne itin gilaus ir aštraus proto, negalėjo savo aplinkoje (kuri dabar yra Ukrainos valdžia) pakęsti protingesnių už save. O toks ir buvo gen. Zalužnas – ramus, intelektualiai, veik filosofiniu lygiu pasikaustęs karininkas, gebantis apmąstyti problemas strateginiu lygiu.

V. Zelenskiui simpatizuojantys komentatoriai jo sprendimą aiškina paprastai svarbiu prezidento charakterio bruožu – esą jis nepakenčia stagnacijos. Politikoje (su tuo galėtume ginčytis) ir karyboje. Ir tai buvusi jo reakcija į nesėkmingai susiklosčiusį Ukrainos kariuomenės puolimą Rusijos okupuotose teritorijose, taip pat neaiškios karinių veiksmų perspektyvos šiemet beigi artimiausioje ateityje.

Stebint politines Ukrainos aktualijas viena įvykių seka man pasirodė keistoka. Paaiškėjus, kad Ukrainos karių kontrpuolimas pasibaigė nesėkmingai, kariuomenė rudenį paprašė V. Zelenskio surengti dalinės mobilizacijos etapą. Šalies prezidentas iš principo su tuo sutiko, tačiau pasiūlė kariuomenės vadovybei dėl to susitarti su parlamento (Aukščiausiosios Rados) deputatais, kad mobilizacijos procesas vyktų „teisingai” (ką tai reiškia, V. Zelenskis nesugebėjo paaiškinti net vokiečių TV kanalui ARD).

Kariškiai (taip pat ir V. Zalužnas) ėmė tuo klausimu kalbėtis su parlamentarais, kurie iniciatyvai tarsi neprieštaravo, tačiau nurodė formaliai jai pritarsią tik po to, kada kariuomenės vadovybė su deputatais pasidalinsianti savo operatyviniais planais 2024-iesiems. V. Zelenskis nelauktai stojo į Rados deputatų pusę, o kariškiams teko padoria forma visus juos pasiųsti po velnių. Nes koks galvą ant pečių nešiojantis generolas žūtbūtinio karo metu dalinsis operatyviniais kariuomenės planais su tokių plepių gauja, kokia galima laikyti bet kurios šalies parlamentarus.

Galbūt situacija buvo labiau sudėtinga (vien tik įvertinus, koks nepopuliarus žingsnis yra paskelti eilinę mobilizaciją) ir tokia primityvi. Tačiau Vakarų žiniasklaidoje pernai rudenį pasirodžius dviem skirtingoms publikacijoms (V. Zalužno esė ir V. Zelenskio interviu), kuriose du lyderiai labai skirtingai vertino Ukrainos kariaujamo karo perspektyvas, kilo įspūdis, kad takoskyra tarp kariuomenės vado ir šalies prezidento tampa sunkiai įveikiama.

Nuo to laiko žiniasklaidos maitvanagiai tik ir laukė, kada populiarusis generolas bus atleistas iš einamų pareigų, kurias užėmė nuo pat Rusijos agresijos pradžios. Ir tai, kad Ukraina nuo invazijos sugebėjo apsiginti ir ligšiol jai priešinasi – nemažas gen. Zalužno nuopelnas.

Apie jo įpėdinį – generolą pulkininką Oleksandrą Syrskį ukrainiečių analitikai šiandien kalba esą jis V. Zelenskiui nuolankus karininkas, kartojantis prezidento skelbiamas mantras. Sėkmingų karo operacijų fone prezidento komanda socialiniuose tinkluose platino pagyras ne V. Zalužnui, o O. Syrskiui, esą šis savo veiksmais 2022-aisiais gebėjo apginti Kyjivą, tų pačių metų vasarą surengė sėkmingą puolimą Charkivo srityje. Tačiau neakcentavo, kad gen. Syrskis buvo atsakingas už nesėkmingą Bachmuto miesto gynybą, kuri baigėsi Ukrainos kariuomenės pasitraukimu po kruvinų mūšių su Rusijos „Vagner” samdiniais.

Kitaip tariant, karo sąlygomis prezidentas V. Zelenskis ligišiol šalia turėjo protingą ir atsakomybę už savo veiksmus prisiimantį kariškį. Dabar to žmogaus nebeliko. Klausimas, ar atsakomybės našta V. Zelenskiui pasirodys pakeliama. Ypač stringant karinei pagalbai iš Vakarų šalių.