Uostamiesčio savivaldybės valdoma AB „Klaipėdos vanduo“ atnaujino sutartį dėl vandens muziejaus ekspozicijos projekto, kuris buvo parengtas dar 2015 metais, atnaujinimo (aktualizavimo) paslaugos. Tačiau apie tai, kada nuo projektų kūrimo bus pereita prie konkrečių vandens muziejaus įrengimo darbų bendrovės vadovas neskuba prognozuoti.

„Sudėtinga dabar ką nors tiksliai atsakyti, kada ir kaip”, – sako Benitas Jonikas, AB „Klaipėdos vanduo” generalinis direktorius.

Jis pripažįsta, kad bendrovei vien iš savo resursų įgyvendinti šį projektą yra neįmanoma, todėl tikimasi valstybės ir visuomenės paramos. B. Jonikas ypač pabrėžia visuomenės paramos svarbą, nes jos reikia siekiant gauti finansavimą iš Europos Sąjungos remiamų programų.

„Pirmoji vandenvietė – tai ne tik gamybinis objektas, tačiau ir jau antrąjį šimtmetį skaičiuojančios įmonės lopšys. Čia buvo išgręžtas pirmasis gręžinys, nuo čia prasidėjo tinklų plėtra. Čia yra išlikęs tų laikų paveldas – veikiantys arba užkonservuoti ir saugomi įvairių epochų praėjusio šimtmečio įrenginiai, pastatai. Todėl siekiame artimiausiais metais čia įkurti įmonės muziejų, kurio ekspozicija, esame tikri, prisidės puoselėjant Klaipėdos visuomenės istorinę atmintį“, – dar 2013 m. išleistoje Lino Poškos knygoje „Vanduo turi tekėti“ buvo cituojamas tuometinis AB „Klaipėdos vanduo“ vadovas Leonas Makūnas.

Klaipėdos vandens muziejaus projektą šalia seniausios uostamiesčio I vandenvietės, Liepų 49A, esančiuose pastatuose ir jų aplinkoje bendrovės užsakymu parengė „Klemencov Group”, kurią įkūrė žinomas dizaineris Anatolijus Klemencovas su sūnumis Ilja ir Romanu.

Muziejaus techninį projektą už beveik 24 tūkst. eurų 2016 m. parengė bendrovė „Klaipėdos projektas“. Tačiau projektas tuometiniams AB „Klaipėdos vanduo” vadovams pasirodė esąs per brangus ir jis buvo ilgam užmirštas.

2019 m. už 3025 eurus UAB „Nacionalinių projektų rengimas“ parengė paraišką dėl finansavimo tokio muziejaus įrengimui pagal europinės paramos programą INTERREG-V, bet šis bandymas nebuvo sėkmingas.

Šiemet vandentiekininkai sutarė su „Klemencov Group” dėl jos parengto projekto aktualizavimo, ekspozicijos projekto realizavimo sąmatos sudarymo bei detalaus žiniaraščio parengimo.

Pasak B. Joniko, jo vadovaujama bendrovė rengiasi teikti paraišką Europos Sąjungos finansavimui gauti iš Kultūros ministerijos paskelbtos programos „Kultūros infrastruktūros objektų pritaikymas įvairių grupių poreikiams“.

Šio projekto finansuojamoji dalis yra iki 85 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Tad sėkmės atveju „Klaipėdos vandeniui” reikėtų prisidėti ne mažiau kaip 15 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Paraiškas šiam projektui galima teikti iki birželio 1 dienos.

Žinia, šalia šios vandenvietės esančiuose išlikusiuose buvusio dujų fabriko pastatuose šiemet turėtų būti atidarytas senovinių automobilių muziejus. Kultūros ministerija šiam tikslui praėjusių metų pabaigoje projektą įgyvendinančiai A. Jankevičiaus individualiai įmonei skyrė 745 489,98 Eur europinės paramos. Vasario 16-osios renginio metu Augustinas Jankevičius minėjo, kad po poros metų šiame komplekse turėtų suskambėti dabar sunykę senieji kariljono varpai.

ISTORIJA

Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“ rašo, kad 1876-1877 m. šalia Klaipėdos, Purmalių kaime, valstybės lėšomis buvo išgręžtas pirmasis dabartinėje Lietuvos teritorijoje giluminis gręžinys. Ekspedicijai vadovavo profesorius H. Jensz – vyriausiasis krašto geologas. Analizės rezultatai buvo geri ir tai paskatino tokiu pat būdu vandens ieškoti pačiame mieste, tačiau pirmasis miesto artezinis gręžinys šalia dujų fabriko teritorijos buvo pradėtas gręžti tik 1898 m. rugpjūčio 6 d. Darbai tęsėsi daugiau nei metus – buvo baigti 1899 m. lapkričio pradžioje (gręžinio gylis siekė 277,85 m nuo žemės paviršiaus).

1900-1901 m. vyko vandentiekio bokšto statybos ir vandentiekio tinklų tiesimo darbai.

Municipalinis vandentiekis buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 2 d. – iškilmės sutapo su 650-osiomis miesto įkūrimo metinėmis. Po sveikinimų rotušėje ceremonija vėliau vyko ir vandenvietėje, kur iškilmingo atidarymo metu burmistrui Altenbergui miesto architektas Pietsh įteikė raktus.

Dabar vandenvietė eksploatuoja šešis požeminio vandens gręžinius, kurių gylis 240-285 metrų. Vandenvietės projektinis pajėgumas yra 19 tūkst. m³ vandens per parą. Faktiškai vartotojams patiekiama apie 10 tūkst. m³ per parą.

Su platesne šio objekto istorija galima susipažinti čia.