Sekmadienį sukanka 75-eri metai, kai Klaipėdoje atnaujintas centralizuotas vandens tiekimas pokario Klaipėdoje iš tuomet vienintelės vandenvietės.
Rugpjūtį į 119-uosius veiklos metus įžengsianti Liepų ir Priestočio gatvių ribojama I miesto vandenvietė ir toliau aprūpina vandeniu maždaug pusę Klaipėdos. Jei centrinė valdžia matys reikalą skirti finansavimą, joje ateityje duris gali atverti ir vandentiekio muziejus.
Pirmasis artezinis gręžinys miesto teritorijoje. Nuotrauka – iš 1998 m. spalį Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos pranešimo medžiagos, paskelbta Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Vadens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“.
Miesto 650-mečio proga
Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“ rašo, kad 1876-1877 m. šalia Klaipėdos, Purmalių kaime, valstybės lėšomis buvo išgręžtas pirmasis dabartinėje Lietuvos teritorijoje giluminis gręžinys. Ekspedicijai vadovavo profesorius H. Jensz – vyriausiasis krašto geologas. Analizės rezultatai buvo geri ir tai paskatino tokiu pat būdu vandens ieškoti pačiame mieste, tačiau pirmasis miesto artezinis gręžinys šalia dujų fabriko teritorijos buvo pradėtas gręžti tik 1898 m. rugpjūčio 6 d. Darbai tęsėsi daugiau nei metus – buvo baigti 1899 m. lapkričio pradžioje (gręžinio gylis siekė 277,85 m nuo žemės paviršiaus).
1900-1901 m. vyko vandentiekio bokšto statybos ir vandentiekio tinklų tiesimo darbai (žemiau esanti bokšto nuotrauka – iš ebay.de).
Municipalinis vandentiekis buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 2 d. – iškilmės sutapo su 650-osiomis miesto įkūrimo metinėmis. Po sveikinimų rotušėje ceremonija vėliau vyko ir vandenvietėje, kur iškilmingo atidarymo metu burmistrui Altenbergui miesto architektas Pietsh įteikė raktus.
„Didelis koncertas ta proga surengtas šaulių namų sode. Iškilmės buvo pratęstos „Viktorijos“ viešbutyje“, – rašo L. Peleckis-Kaktavičius.
Pasak istoriko Juliaus Žuko, Klaipėdos vandentiekio vanduo buvo švarus, be bakterijų, tačiau jautėsi sieros kvapas, kuriam pašalinti teko pastatyti gradavimo ir filtravimo kameras.
„Magistrato potvarkiu, visi šalia vandentiekio magistralinių tinklų esantys miesto sklypai privalėjo prisijungti prie vandentiekio, už vandenį tuomet buvo mokama pagal skaitiklio parodymus po 30 pfenigių už 1 kub. m vandens (stambiesiems vartotojams buvo taikomos 10-20 proc. nuolaidos)”, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo J. Žukas.
Pirmaisiais vandentiekio gyvavimo metais buvo 1095 abonentai. Iki metų pabaigos miestas gavo 94 000 kub. m vandens. 1905 m. iš čia tiekiamą vandenį pradėjus naudoti ir celiuliozės fabrikui, tiekimo apimtys pašoko beveik dvigubai – iki 180 000 kub. m. Milijono kubinių metrų riba buvo peržengta 1922 m.
1911-aisiais, kai įmonė buvo sujungta su dujų fabriku, ir 1913 metais buvo išgręžti antras ir trečias arteziniai gręžiniai (288,7 ir 254,23 m gylio).
Vandenvietės statinius, anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, statė Karaliaučiaus firma „Schewen Bochim“. Gražiausias ansamblio akcentas buvo vandentiekio bokštas.
„Cokolinė jo dalis – aštuoniakampė, pereinanti į konusinį stiebą, ant kurio buvo rezervuaras. Išorė – mūrinė, padailinta gotikai būdingomis smailiomis arkomis. Mūrų plokštumos tarp tų arkų buvo nutinkuotos šviesiu skiediniu. Sferinis bokšto kupolas užsibaigė nedideliu ažūriniu bokšteliu. Pastarasis buvo uždengtas liauno kontūro stogeliu, kuris būdingas jugendo stiliui. Bokšto viršuje – dekoratvvinė burbuolė“, – rašė L. Peleckis-Kaktavičius, pabrėžęs, kad panašų bokštą dar galima pamatyti Bajoruose, netoli Kretingos.
wiki-de.genealogy.net iliustracija
Kaip atrodė kiti vandenvietės statiniai aprašymų neišliko.
Tarpukariu skųstasi kainomis
1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi buvo įkurta miesto įmonių ribotos atsakomybės akcinė bendrovė. Jai dar priklausė atskira kanalizacijos įmonė, elektrinė, siaurojo geležinkelio įmonė.
Tarpukario metais, anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, vandens tiekimas miestui per metus svyravo tiek milijonu kubinių metrų – bet tarp jos klientų nebebuvo 1924 m. savo vandentiekį įsirengusio celiuliozės fabriko.
1925 m. buvo išgręžtas ketvirtasis 213 m gylio gręžinys. Šiuos darbus, kaip ir anksčiau, vykdė E. Bieske bendrovės specialistai iš Karaliaučiaus.
1930 m. Klaipėdoje jau buvo 42 km vandentiekio vamzdynų, kuriais vanduo tiektas į 1352 namus.
1937 m. išgręžtas penktasis, 241 m gylio gręžinys.
Vandentiekio bokštas XX a. III dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Tarpukariu buvo išplėsti ir aeracijos, filtrų statiniai, vandentiekio teritorija išsiplėtė.
Visgi bent jau verslas nebuvo itin patenkintas vandentiekio veikla. 1938 m. gegužę laikraštis „Vakarai“ rašė, jog Klaipėdoje veikia įstatymas, kuris „draudžia privatinėms įmonėms savo reikalams Klaipėdos mieste ir apskrityje gręžti arterinius šulinius“.
„Tačiau nežiūrint tokio draudimo kai kurios įmonės turi išsigręžusios arba nori tokius šulinius gręžti, nes imti vandenį iš miesto vandentiekio apsieina labai brangiai. Šis klausimas buvo kilęs paskutiniame Klaipėdos krašto Pramonės ir Prekybos Rūmų posėdyje. Buvo išrinkta komisija iš Betkės, Domscheit’o, Israelito ir Lindenau, kurios uždavinys bus sudaryti įstatymo projektą, kuriuo minėtasis privačioms įmonėms gręžti šulinius draudimas būtų pakeistas“, – informavo laikraštis.
Kokie karo nuostoliai?
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo, kad 1944-1945 m. miesto vandentiekio ir kanalizacijos infrastruktūra gerokai nukentėjo.
„Vandenvietėje buvo sugriauta 40 m aukščio vandentiekio bokštas, 2/3 vandens siurblinės pastato, sunaikinti du cilindriniai ir trys bendro pajėgumo centriniai siurbliai, taip pat du dujiniai varikliai, nemažai įrangos, pvz., dyzelinių variklių kompresoriai, demontuota. Vandentiekis Klaipėdoje kai kuriose vietose buvo tvarkingai susprogdintas kas 100 metrų“, – rašė V. Safronovas.
Knygoje „Vanduo turi tekėti“ jos autorius Linas Poška rašo, kad pagal 1945 m. vasarą sudarytą aktą, gyvenamojo namo vandentiekio darbuotojams išorė rasta nukentėjusi 8 proc., vidus – 30 proc.; administracinio pastato išorė – 30 proc., vidus – 80 proc.
Minimame akte taip pat rašoma, jog buvo sugriautas vienas iš dviejų diukerių per Dangės upę.
„Aktas nuostolius įvertino pusantro milijono rublių. <…> Akte surašyti vandentiekio veiklos atstatymo darbai apsiribojo šiukšlių išvalymu, bokšto tinklų atjungimu nuo sistemos ir likusių būtinų ir pakankamų įrenginių remontu. <…> Labai didelė žala – kurios aktas nemini – vandentiekio ūkiui buvo padaryta vamzdžio vartotojų gale. Nuo 1944 m. spalio Klaipėdos namai per žiemą stovėjo tušti nekūrenami, dažnai sprogimo bangos išdaužtais langais. Pagal vėlesnių laikų mūsų vandentiekininko atsiminimus, buvo rasti nuo šalčio susproginėję tinklai Nemuno gatvėje, rasti „sugadinti“ tinklai prie teatro“, – rašė L. Poška.
Atstatinėjo ir belaisviai
1972 m. lapkritį „Tarybinėje Klaipėdoje“ skelbtame miesto Vykdomojo komiteto instruktoriaus A. Žuko straipsnyje rašoma apie „džiugią telegramą“, skirtą LKP CK, kuria miesto komiteto sekretorius N. Tarasovas ir vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas pranešė draugams M. Suslovui ir Antanui Sniečkui, kad 1945 m. gegužės 24 d. atstatytas miesto vandentiekis.
L. Poška patvirtina, kad AB „Klaipėdos vanduo“ archyvuose yra vidiniai dokumentai, liudijantys apie gegužės 24-25 dienomis atliktus bandomuosius sistemos paleidimus.
Tų pačių metų birželio 1 d. miesto Vykdomasis komitetas priėmė nutarimą, kuriame rašoma, jog „ypač didelės kliūtys stovėjo ir dalinai dar stovi prieš vandentiekio-kanalizacijos darbininkus“.
„Tik dėka jų ištvermės bei vietos valdžios organų paramos forsuotos kliūtys, ir gegužės mėn. pabaigoje vandentiekis pradėjo veikti, duodamas gyventojams kad ir nedidelį vandens kiekį. Darbas padarytas didelis, tačiau tuom pasitenkinti negalima, juo labiau, kad jame yra nemaža klaidų bei trūkumų. L.T.S.R. Komunalinio Ūkio Liaudies Komisariatas neatsiuntė iš kitų respublikos miestų būtino kiekio specialistų šaltkalvių ir bent vieno inžinieriaus. Vandentiekio vadovybė daleisdavo prie to, kad darbo jėga buvo neracionaliai panaudojama, gaudavosi darbininkų stovinėjimai, dykinėjimai ir t.t.“, – rašoma nutarime.
„Imdamas visa tai domėn“, komitetas nutarė „įpareigoti inž. Jankauską bei inž. Vaškevičių imtis priemonių, kad duodama vandentiekio darbams darbo jėgą būtų maksimaliai panaudota, imtis priemonių dykinėtojus priversti sąžiningai dirbti“; „pavesti Darbo Amatų Rūmų Direktoriui priskirti miesto vandentiekiui 10 mokinių, besimokančių vandentiekio-kanalizacijos srityje, kur jie dirbs specijalų darbą, o ateityje pasiliks Vietoje dirbti, kaipo specijalistai“; „prašyti LTSR Komunalinio Ūkio Liaudies Komisarą drg. Astafjevą kuo greičiau komandiruoti tris specijalistus šaltkalvius ir vieną vandentiekio specijalistą inžinierių“; „įpareigoti Vandentiekio-Kanalizacijos Trestą greičiau duoti vandenį ir pietinei Klaipėdos Miesto daliai“.
Atitinkamas kreipimasis į draugą komisarą Astafjevą buvo nusiųstas kartu su šio nutarimo nuorašu.
Pasak Lino Poškos, pirmosiomis dienomis vandentiekiu naudojosi vos keletas namų, daugiausia vandens turbūt tiekta per gatvės hidrantus. Iki liepos buvo prijungta 20 vartotojų, per liepą – 300.
Anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, iš pradžių buvo tiekiama vos po 100 kub. m vandens per valandą, be to vandens tiekimas per parą buvo apribotas keturiomis valandomis. Taip tvarkytis vertė ir elektros stygius.
„Kalendorinių metų planas buvo pasiekti 700 abonentų skaičių. Bet iš vėlesnių dokumentų žinome, kad prie to skaičiaus dar tik buvo artėjama 1946-ųjų pabaigoje“, – rašo L. Poška.
1945 m. lapkričio 19 d. miesto Vykdomojo komiteto taryba priėmė nutarimą, kuriuo prie Vykdomojo komiteto įsteigtas Komunalinio ūkio skyrius, „skaitant jį veikiant nuo 1945 m. vasario mėn. 1 d.”. Vienu iš keturiolikos jo padalinių tapo Vandentiekio kanalizacijos trestas (rus. Водоканал). Jis, anot V. Safronovo, egzistavo iki 1973 metų, kai vietoje tresto buvo įkurta Teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba.
Pasak V. Safronovo, vandentiekio sistemos atstatymo darbams buvo pasitelktas ir jūrų prekybos uostas, ir 400 Vokietijos karo belaisvių. Beje, anot L. Poškos skelbiamų dokumentų, vandentiekis turėjo ginkluotus sargus, kurie ne tik saugojo vandenvietę, bet ir į darbus lydėjo karo belaisvius ar areštantus.
Vykdomasis komitetas inžinieriaus Vintarto parengtam vandentiekio bokšto atstatymo projektui pritarė 1945 m. rugpjūčio 20 d. Kartu„Gorkomchoz“ vadovui dr. Vaškevičiui iki rugsėjo 5-osios nurodyta paruošti statybų aikštelę ir iki rugsėjo 8 d. sudaryti statybų sutartį su Statybų kontora ir pateikti paraišką būtinoms statybinėms medžiagoms.
„1945-ųjų pabaigoje veikė 40 km ilgio vandentiekis ir 28 km ilgio nuotekų šalinimo tinklas, o 1946 m. baigta atkurti visas vandentiekio trasas. Tačiau užtrukus naujo vandentiekio bokšto statybai, dėl nepakankamo spaudimo tinkle iki pat 1947 m. vasaros, kai atstatytas bokštas buvo pradėtas eksploatuoti, vanduo Klaipėdoje pasiekė tik apatinius gyvenamųjų namų aukštus“, – rašė V. Safronovas.
Nuo 1952-ųjų Klaipėdoje darbų vykdytoju pradėjęs dirbti inžinierius Mykolas Pužauskas knygoje „Darbas saulę palydėdavo“ rašė, kad naująjį vandentiekio bokštą statė Statybos montavimo valdyba.
„Vandentiekio bokšto statyboje buvo sumontuotas 600 kubinių metrų talpos rezervuaras, užbentonuotos gelžbetoninės konstrukcijos. Aplink rezervuarą sienos buvo mūrijamos iš 10 storio šlakbetonio plytų. Atsakingesniems ir sudėtingesniems darbams vadovavo inžinierius Jonas Elenskis. Visi darbai bokšto statyboje buvo atlikti savo jėgomis, ir 1947 m. vasarą vandentiekio bokštas buvo pradėtas eksploatuoti. Tada vanduo jau buvo tiekiamas ir į viršutinius namų aukštus“, – rašė M. Pužauskas (atstatomo bokšto nuotrauka – iš jo knygos).
L. Poškos įmonės archyve rastas dokumentas liudija ir tai, kad nors vandentiekio bokštas buvo atstatytas 1947-aisiais, darbai prie jo tęsėsi dar porą metų: 1949 m. lapkričio 2 d. įsakymu penkių asmenų brigada – Antanvičius, Jonas Petkus, Nokaitis, Vaičiulis ir Kulbinkas – atleidžiami iš darbo nuo „š. m. lapkričio 1 dienos, kaip užbaigę vandentiekio bokšto remontą“.
Apie vandenvietės aplinką pirmaisiais pokario metais liudija ir L. Poškos cituojamas dokumentas, pagal kurį remiantis Valstybinės sanitarinės inspekcijos nurodymu pašalinti galvijus iš daržinės, esančios prie filtrų, įsakoma „Dobkevičiui ir Šiaučiūnui iki 1947.03.25 iš tvarto pašalinti galvijus ir iškuopti mėšlą”, o komendantas Šliomas įpareigojamas užtikrinti šio įsakymo vykdymą.
Visgi, anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, pokariu tai buvo pirmoji Lietuvos vandenvietė, kurios vanduo, turėjęs daug geležies ir sieros vandenilio, buvo valomas. Valant vanduo buvo išpurškiamas spinkleriais, prisotinus deguonies oksiduodavosi geležis o praleidus pro smėlio filtrus jis tapdavo tinkamu vartoti.
Vandenvietė sovietmečiu. Nuotrauka iš Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos „Vadens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“.
Anot V. Safronovo, 1955 m. buvo išgręžtas šeštasis artezinis gręžinys, kitais metais – dar vienas, tačiau pagal tuo metu galiojusias normas miesto poreikiai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo patenkinami tik 62 proc.
1955 m. balandžio 8 d. Vykdomojo komiteto sprendimu trestui buvo paskirtas 1,36 ha ploto sklypas., kuriame buvo įrengti gręžiniai Nr. 2 ir 6, bei 600 kv. m ploto sklypas su gręžiniais Nr. 3, 4 ir 5, kad čia būtų suformuota griežto režimo sanitarinė zona. Tresto viršininkas Malakauskas iki metų galo buvo įpareigotas teritoriją apjuosti tvora iki metų galo.
AB „Klaipėdos vanduo” archyvo nuotr.
1956 m. sutikus prisidėti įmonėms, buvo priimtas sprendimas statyti Klaipėdoje antrą vandenvietę. Be tik 1958 m. vienam iš gręžinių prie profesinės mokyklos ėmus duoti didelį kiekį tokios pat cheminės sudėties vandens, kaip ir pirmojoje vandenvietėje, birželio 6 d. sprendimu Vykdomasis komitetas prie jo, Rumpiškės gatvėje, skyrė 5,7 ha sklypą naujos vandens tiekimo stoties statybai. Iki metų galo čia buvo išgręžti penki gręžiniai, kurie esat dideliam vandens trūkumui pradėti eksploatuoti be valymo įrenginių. Pati II vandenvietė oficialiai buvo atidaryta tik 1964 m. sausį.
Kova su fluoru
Atgavus nepriklausomybę I vandenvietėje finansuojant Pasaulio bankui buvo atlikti įvairūs modernizacijos darbai. Atnaujinti gręžinių ir antro pakėlimo siurbliai, aeracinės sistemos. Pastarosios rekonstrukcijos metu buvo pastatyti uždaro tipo aeruojami filtrai, neleidžiantys vandeniui kontaktuoti su atmosfera ir dėl to sumažėjo nemalonus kvapas, sklisdavęs iš šios vandenvietės.
Darbai vandenvietėje. AB „Klaipėdos vanduo” archyvo nuotr.
Visgi vėliau paaiškėjo, kad čia būtina atlikti ir kitus rimtus darbus, nes sugriežtinus normas vandenvietės tiekiamame vandenyje jau buvo per daug fluoro ir amonio.
Dvejus metus trukę teisminiai ginčai su konkurse dalyvavusiomis bendrovėmis bendrovės „Senasis akvedukas“ ir „Lemminkainen Lietuva“ buvo uždelsę vandenvietės rekonstrukciją. Ji buvo baigta 2013 m. spalį. 21,7 mln. litų (be PVM) vertės darbus vykdė rangovai – jungtinės veiklos partneriai – konsorciumas UAB „Hidrostatyba” ir „Malmberg water AB”.
Rekonstruojamas aeracijos pastatas. AB „Klaipėdos vanduo” archyvo nuotr.
Dabar vandenvietė eksploatuoja šešis požeminio vandens gręžinius, kurių gylis 240-285 metrų. Vandenvietės projektinis pajėgumas yra 19 000 m³ vandens per parą. Faktiškai vartotojams patiekiama apie 10 000 m³ per parą.
Muziejus vis dar tik popieriuose
„Pirmoji vandenvietė – tai ne tik gamybinis objektas, tačiau ir jau antrąjį šimtmetį skaičiuojančios įmonės lopšys. Čia buvo išgręžtas pirmasis gręžinys, nuo čia prasidėjo tinklų plėtra. Čia yra išlikęs tų laikų paveldas – veikiantys arba užkonservuoti ir saugomi įvairių epochų praėjusio šimtmečio įrenginiai, pastatai. Todėl siekiame artimiausiais metais čia įkurti įmonės muziejų, kurio ekspozicija, esame tikri, prisidės puoselėjant Klaipėdos visuomenės istorinę atmintį“, – dar 2013 m. išleistoje L. Poškos knygoje „Vanduo turi tekėti“ buvo cituojamas tuometinis AB „Klaipėdos vanduo“ vadovas Leonas Makūnas.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Muziejaus techninį projektą už beveik 24 tūkst. eurų 2016 m. parengė bendrovė „Klaipėdos projektas“.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Pernai už 3025 eurus UAB „Nacionalinių projektų rengimas“ parengė paraišką dėl finansavimo tokio muziejaus įrengimui pagal europinės paramos programą INTERREG-V, tačiau sprendimo dėl tokios paramos skyrimo „Klaipėdos vanduo“ iki šiol nėra sulaukusi.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.
Puikus straipsnis, ačiū Jums. Puikiai dera istorinė medžiaga, šių dienų aktualijos. Džiugina gausi vaizdinė medžiaga