2024-uosius pradėjome pagaliau sulaukdami galutinio teismo sprendimo dėl ginčo su Visuomenės informavimo etikos komisija, dar 2022 m. gegužę priėmusią sprendimą dėl tų metų pradžioje paskelbtos mano publikacijos „Santykiai Klaipėdos prokuratūroje: bendradarbės vadinamos k***mis ir „klimaksinėmis”?“
Minėtoji komisija pripažino, kad šia publikacija buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 21 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai savo kūriniuose turi vengti vartoti nepadorių, užgaulių žodžių ir posakių.
Nesutikdamas su tokiu vertinimu per įstaigą skundžiau jį tuometiniam Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris atmetė skundą, o tada – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pastarasis šį sausį paliko sprendimą nepakeistą, nes esą „iš esmės nenurodėme priežasčių“, dėl kurių buvo būtina atskleisti pavardę prokurorės, kurią jos kolegė išvadino įspūdingais epitetais. To, kad aprašytas viešas teismo procesas apie viešus asmenis esą negana…
Gerbiu tokius teismų sprendimus, nes tai būtina demokratinės visuomenės egzistavimo sąlyga, bet negaliu su jais sutikti. Abi instancijos pripažino, kad nepadariau jokios klaidos ir tiksliai citavau viešo teismo posėdžio metu pareiškėja buvusios kitos prokurorės išsakytas mintis, pagarsinau pavardę, kurią ji pasakė, o ne aš pats kaip nors vėliau ją iškapsčiau. Tam ir yra vieši teismo procesai, kad visuomenė galėtų viską apie juos žinoti, o jei kas nors nežinotina, teismai rengia uždarus posėdžius. Tuo labiau, kad kalba čia ėjo ne apie privačių asmenų santykius, o apie į gyvatyną panašią situaciją visuomenei itin reikšmingoje institucijoje, prisidedančioje prie sprendimų, susijusių su žmonių likimais.
Šiam bylinėjimuisi jokių advokatų nesamdžiau – galbūt tai irgi prisidėjo prie tokios proceso baigties. Tačiau ir pinigų išleidome visai nedaug – tik keliolika dešimčių eurų žyminiam mokesčiui.
Kartu galiu patikinti, kad jei ir vėl tektų dalyvauti panašiame posėdyje, vėl rašyčiau viską lygiai taip pat. Dėl mūsų skaitytojų teisės žinoti viešus reikalus galiu pabūti ir neetišku. Tuo labiau, kad čia tik pirmas toks įsigaliojęs sprendimas per jau beveik 22 metus trunkančią mano žurnalistinę karjerą.
Kartu ir vėl atsiskleidė faktas, jog gyvenimas yra pats geriausias scenaristas: sausį taip pat paaiškėjo, kad ta pati prokurorė, įsižeidusi dėl minėtosios publikacijos ir pateikusi skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai, irgi ne šventoji – užsidirbo nuobaudą už tai, kad bandė neteisėtai išsukti vieną mušeika nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pabaigai, kaip ir visada – skaičiai apie mūsų finansus.
Sausį VšĮ „Klaipėda atvirai“ gavo 3689 Eur pajamų: 875 Eur pervedė juridiniai asmenys už paskelbtas nuorodas ir banerius, 739 Eur sudarė fizinių asmenų, 1800 Eur – juridinių asmenų parama, 275 Eur gauta už politinės reklamos paskelbimą.
Praėjusį mėnesį išleidome 1755,19 Eur:
Leidimai automobilių stovėjimui – 150 Eur
Serverio nuoma – 140,82 Eur
Autobuso bilietai – 55 Eur
Atlyginimas žurnalistams – 994 Eur
IT paslaugos – 150 Eur
Buhalterijos paslaugos – 80 Eur
E-siuntos paslauga – 0,15 Eur
Duomenų saugyklų nuoma – 11,12 Eur
Mobilusis ryšys – 54,92 Eur
Bankiniai mokesčiai – 12 Eur
Paramos administravimo paslaugos – 2,05 Eur
Kuras – 105,13 Eur.
Pagarba , Martynai. Viešinkite viską, malonu, kad skelbiate visas ataskaitas.