Mažai kas Lietuvoje žino Kašubos vardą. Gal tik ekskursijų po Vilnių vadovai, atvesdami prie 1996 m. pastatyto paminklo Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
Savo kūrybos pradžioje Vytautas Kašuba sukūrė monumentalių skulptūrų, antrojo pasaulinio karo metais-kamerinių skulptūrų, reljefų „Kalinių išlaisvinimas”. 1942 m. buvo apdovanotas pirmąja skulptūros premija už šią kompoziciją Lietuvių dailininkų parodoje Kaune. Nuo 1952 m. daugiausia kūrė reljefus iš švino. Dvidešimto amžiaus 8-me dešimtmetyje sukūrė skulptūras (daugiausia moterų portretus) iš gipso, bronzos, liedinto akmens. Devintame dešimtmetyje sukūrė reljefus „Kelionė”, „Būties kelionė”, „Diena iš dienos”. Tai mažai ką sakantys dalykai, jei jų nematėte.
Apie Kašubą reikia kalbėti ne kaip apie „tautišką“ autorių, o kaip apie pasaulinį. Didis menininkas didelis ne pakartojimu, o savitumu, užsienietiškai vadinamu originalumu. Radau tik vieną citatą iš jo pokalbių, kurią pateikiu: „Dirbu tik skulptūroje. Reikštis kitose meno šakos, niekad neturėjau patraukimo ir nejaučiau reikalo. Skulptūroj naudoju medį, akmenį ir metalą. Paskutiniuoju laiku savo skulptūroms pasirinkau šviną. Jo sultingas, įvairiai nelygus ir turtingas paviršius yra artimiausias mano idėjai išreikšti. Dirbant su švinu, visa kūrybinė kova eina į medžiagą, kurioj ir lieka išbaigtas kūrinys. Tuo tarpu vario technika manęs netraukia-vario paviršius yra nuobodus ir neturi to gyvastingumo kaip švinas(…). Manau, kad grynajame mene lietuviško stiliaus, kaip tokio nėra. Yra tik lietuvių sukurtas menas, tuo apjungia lietuvių dailininkų pasireiškimus. Mūsų liaudies menas turi stilių, kurį galima panaudoti, bet jo mes jau nebekuriame, kaip nebekuriamas yra romantiškas ar gotiškas stilius. Viešėdamas Lietuvoj, perėjau daug dailininkų studijų ir ryškiai pajutau, kad jie yra sukūrę grynai lietuvišką meną. Liaudies menas pasidaręs kelrodźiu”. („Darbininkas” 1972 m.).
Lietuviškas nereiškia tautiškas. Smūtkelių galima rasti ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje, tiesa, pas mus jų daugiau, nors dar reikėtų gerai paskaičiuoti. Nors V. Kašuba išaugo ant tarpukario lietuviško meno pečių ir pasiekė to laikmečio aukštumų, bet jo savitumas pasiektas visai kitaip. Jau 1954 metais, būdamas ne Lietuvoje, jis sukuria „Nuėmimą nuo kryžiaus“ , kur atrandamas pirmas žingsnis link savęs. Tai ne tradiciškai lietuviškas kūrinys, greičiau tokį gali pamatyti Barselonoje ant Šventosios šeimynos bažnyčios išorės. Tiesa, Kašuba tai padarė gerokai anksčiau. Jausmas, kurį sukelia šis darbas, yra gilus ir ilgas. Skausmą reikia mokėti vaizduoti, o tai skulptoriui pavyko.
Ryškiausias, o gal ir geriausias V. Kašubos pasiekimas – erdvės įvaldymas. Tam prireikė ne tik sunkaus darbo, bet ir sveikatos praradimų. Plakto švino plokštės leido iš erdvės kurti vaizdą, kūną, jausmą. Galėčiau pridėti daug mane sužavėjusių „skulptūrų“ nuotraukų, bet, deja, joks fotoaparatas kol kas nesugeba taip perduoti erdvės pojūčio.
Pasaulyje man teko susidurti tik su keletu tokių pavyzdžių, o pas mus nė karto. V. Kašubos genialumas slypi erdvės rodymo paprastume, kai tarsi iš nieko kyla vaizdas, sukeliantis mintis ir jausmus. Gal dar yra pasaulyje panašių autorių, bet aš noriu matyti šį lietuvišką genijų dažnai. Aš dėkingas, kad jo darbai gana ilgai buvo rodomi Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, bet… ji išvežta. Grąžinkime genijų žiūrovui, geriau mūsų mieste.
Tikrų, genialių kūrėjų pas mus tiek, kad ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Ir jų darbus, dažniausiai, galime pamatyti ne Klaipėdoje. Dabar, kai panašu, kad mūsų žmonės pradeda jaust kultūrinį alkį (didžiulis susidomėjimas teatrais, koncertais..) tiesiog privalome nekišti prasčiokiško, estetinio kanibalizmo, ”šiuolaikinio meno” vietoje tikro Meno.T ą norėčiau pasakyti mūsų Paveikslų Galerijai, Parodų rūmams, Muzikiniam teatrui bei kitiems su tuo susijusiems objektams:)