Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-11 |
21-erių metų Anastasija Kordopolova į Klaipėdą atvyko daugiau nei prieš metus, praėjusių metų vasarį. Jai teko bėgti iš Dniepropetrovsko srityje esančio Nikopolio, kuris įsikūręs vos už 5 km nuo okupuoto Energodaro. Kitoje vandens saugyklos kranto pusėje – rusų užimta Zaporožės atominė elektrinė. Iki šiol kasdien miestas yra apšaudomas iš okupuotos teritorijos, o dėl arti esančio atominio reaktoriaus atsakyti tuo pačiu yra pavojinga.
Iki tol jauna moteris laimingai gyveno Nikopolyje su savo lietuviu vyru, kuris žuvo kare. Du sūnūs – trejų Ivanas ir metukų Marijus – liko be tėvo. Nikopolyje liko jos tėvas ir du broliai.
„Iki šiol Nikopolyje gyventi pavojinga, mano miestas griūna akyse, žūsta daug žmonių. Miestas ištuštėjo, aplinkui – vien griuvėsiai. Girdėjau kalbant, kad mieste liko tie, kurie palaiko Rusiją. Mano artimiesiems pavojinga išeiti į gatvę ir net būti namuose”, – pokalbį pradėjo Anastasija.
Iki plataus masto invazijos Nikopolyje gyveno apie 106 tūkst. žmonių, dabar liko mažiau nei 40 tūkst. Per dvejus karo metus žuvo daugiau kaip 60 tūkst. gyventojų, apie 300 buvo sužeista. Apgriauta daugiau kaip 600 daugiabučių bei 3000 nuosavų namų. Ligoninėje vietos gyventojams dalina jodo tabletes, jei kartais iš elektrinės pasklistų radiacija. Mieste nuolat dingsta vanduo.
2022-ųjų vasario 24-ąją mergina prisimena su siaubu. Sprogimai mieste pasigirdo jau 4 val. ryto – kaip tik tuo metu vyras jau buvo išėjęs į darbą. Mažylio besilaukianti Anastasija namie liko viena su mažu sūneliu.
„Namas ėmė drebėti. Jaudinausi dėl sūnelio, nežinojau, ką man daryti. Vyro namie nebuvo. Verkiau, nebuvo aišku, ar išgyvensim”, – karo pradžią prisiminė ukrainietė.
Tą dieną jos vyro sesuo pasiūlė jai persikraustyti pas juos į nuosavą namą.
„Vos tik sukaukus sirenai iškart su mažuoju Vania leisdavomės į rūsį. Aš išgyvenau ir dėl Vanios, ir dėl būsimo kūdikio, bijojau, kad galiu nepagimdyti”, – pasakojo pabėgėlė.
Jos teigimu, Vania matė, kaip baimės apimti žmonės slepiasi, jis tai prisimena iki šiol ir bijo saliutų bei stiprių garsų. Tokiais atvejais vaikas verkdamas puola slėptis po stalu.
Klaipėdoje Anastasija jau pusantrų metų, ji nuomojasi butą ir bando palaipsniui priprasti prie naujos aplinkos. Ji kol kas augina vaikus, todėl nedirba. Klaipėdoje jai patinka, moteris planuoja čia pasilikti ir išmokti lietuviškai.
Bet kol kas jai nesiseka rasti darželio Vaniai, todėl ji negali eiti dirbti.
„Lietuviai – labai geri, paslaugūs, draugiški žmonės, jie mus supranta. Bet negaliu tvirtinti, jog jau iki galo pripratau naujoje vietoje, nors stengiuosi. Su Lietuva sieju ir savo vaikų, ir savo pačios ateitį. Pasistengsiu dėti visas pastangas, kad galėčiau čia likti”, – sakė ji.
Jaunoji našlė ir dviejų vaiku mama ragino visus vertinti laiką, praleistą su savo artimaisiais, draugais ir mylimaisiais.
„Gyvenime būna netikėtų posūkių, kaip atsitiko mums Ukrainoje. Staiga praradę artimuosius, imame gailėtis, kad per mažai su jais buvome kartu. Kiekviena minutė, praleista su artimu žmogumi, yra pats brangiausias laikas. Mokykitės mylėti, rodyti meilę, atleisti, vertinti ir džiaugtis gyvenimu, nors mums tai dabar ir nelengva daryti”, – optimistiniu palinkėjimu pokalbį baigė Anastasija.
O ką veikia ukrainiečių bendrija? Galėtų susimesti po porą eurų ir paremti tėvynainę. Na, ukrainiečiai, parodykit savo solidarumą.
Tai padėkite jūs . Paremkite pinigais ar suteikite būstą . Kodėl turi daryti ” kažkas ” , o jūs tik aimanuojate ?
Taip
Čia jau reikėtų ir kokio savivaldybės būsto bei paramos. Tikrai nelengva
Šaunuolė Anastasija, kad taip laikosi. Jaunai tapti našle su dviema mažais vaikais, be namų, svetimoje šalyje tiesiog neįsivaizduojama. Tikiuosi jai viskas bus gerai, įsikurs ir jausis kaip namie.
vyras buvo iš Lietuvos . Jis giminių neturi ?