Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų II  (3)

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija
Avatar photoMartynas Vainorius
2024-06-08

1974-ųjų balandžio 5-ąją Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė istorikų kompromisiniu vadinamą sprendimą, tapusį pirmuoju atspirties tašku dešimtmečius trukusioje piliavietės sugrįžimo miestui kelionėje.

Šio jubiliejaus proga „Atvira Klaipėda“ ciklo „Urbanistiniai jubiliejai“ rašinyje toliau papasakoja apie pilies ir jos teritorijos raidą, bandymus ją sugrąžinti miestui bei atkūrimo darbus.

Garsiojo žiedo radybos

1975-ųjų liepos pabaigoje „Tarybinės Klaipėdos“ žurnalistas R. Mačiukas parengė fotoreportažą, kuriame informavo, kad Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus mokslinio bendradarbio Vlado Žulkaus vadovaujami politechnikumo moksleiviai, studentai ir būsimi archeologai atliko tyrinėjimus Bandomosios laivų remonto įmonės teritorijos plote, kuriame buvo tik dalis buvusios tvirtovės – apsauginiai pylimai su bastionais.

„Rugpjūčio pabaigoje autoritetinga komisija nuspręs šio istorinio XIII-XVI amžiaus paminklo likimą. Aišku, pilies niekas nebeatstatys tokios, kaip šiame sename piešinyje, – per daug pasidarbavo žilieji amžiai, – bet po poros metų turistai jau galės pamatyti nors dalį buvusios akmeninės uostamiesčio pilies“, – rašė korespondentas.

Visgi per tuos porą metų taip ir nebuvo pasistūmėta deklaruoto tikslo link.

„Bet ir dabar tebėra kai kurių sunkumų. Pirmiausia tai, kad minėtoji įmonė vis dar nenori atsisakyti jai priklausiusios teritorijos. Dėl to gali kuriam laikui net sustoti kasinėjimo ir konservavimo darbai“, -1978-ųjų liepą konstatavo Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyresnysis archeologas A. Masys, kurį kalbino ir straipsnį „Tarybinei Klaipėdai“ parengė Vilniaus universiteto studentė Rima Klimaitė.

Archeologas irgi pabrėžė, kad restauruoti pilies nenumatoma, kol kas „netolimoje ateityje“ esą planuojama nuo kavinės „Nida“ į piliavietę nutiestas takelį, kad ją galėtų aplankyti „kiekvienas norintis“.

Tų metų spalio pabaigoje „Tiesos“ žurnalistas Viktoras Armalis pranešė apie radinį, kuris po keleto dešimtmečių, jau nepriklausomos Lietuvos laikais tapo neatsiejama kultūros magistrais paskelbtų asmenų pagerbimo ceremonijos dalimi.

„Klaipėdos restauravimo dirbtuvių archeologinė ekspedicija, vadovaujama V. Žulkaus, darbavosi uostamiesčio pilies teritorijoje. Archeologai atidengė XVI a. kultūrinį sluoksnį. Aptikdavo keramikos dirbinių, monetų, vienų kitų ginklo nuolaužą. Netikėtai sublizgo žiedo akutė… Ekspertai nustatė, jog žiedas su aštuoniabriauniu deimantu yra rytietiškos kilmės. Manoma, kad jis kokio praeities karo trofėjus ar atkeliavęs į Klaipėdą prekybiniais keliais. Spėjama, kad žiedas galėjo būti pagamintas XV-XVI amžiuje“, – rašė žurnalistas.

Regėjo ir paminklą Suvorovui

1980-ųjų gegužę architektas Vytautas Šliogeris „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė, kad tuo metu buvo ištirtas tik apie ketvirtadalis buvusio pilies ploto, bet ir tai buvo nelengva daryti, nes „buvęs naudotojas nenoriai užleido savo „gamybinius plotus“.

„Sandėliai su poternomis išlikę iki šiol. Karo metu hitlerininkai juos pritaikė slėptuvėms. O tai šiems unikaliems įrenginiams išėjo ne į sveikatą. Įmonės vadovybė pažadėjo poternas, esančias po princo Fridricho bastionu, išlaisvinti: tada bus galima jas tinkamai ištirti ir restauruoti. Patys bastionai gerokai deformuoti. Tačiau archeologinių tyrimų metu sukaupti duomenys bei šalies archyvuose rasta kartografinė medžiaga sudaro galimybes juos restauruoti. Princo Fridricho bastiono restauravimui darbo brėžiniai jau paruošti“, – rašė V. Šliogeris.

Jis taip pat siūlė iš įvairių muziejų surinkti eksponuojamus senuosius artilerijos pabūklus ir įkurdinti tokią ekspoziciją būtent Klaipėdos piliavietės poternose, buvusiame parako sandėlyje.

„Į šį muziejų patekti būtų galima pėsčiųjų tiltu per fosą. Tilto projektas paruoštas. Žinoma, jei Bandomoji laivų remonto įmonė uoliau vykdytų miesto Vykdomojo komiteto sprendimus, tilto nereikėtų. Įmonė buvo įpareigota iškelti medžio apdirbimo cechą, kad į pilį patektumėme tiesiai iš Sukilėlių gatvės. Karlo bastionas kol kas paliktas įmonei. Po juo taip pat yra parako sandėlys, poternos. Tai vėl geros patalpos muziejui. O Klaipėdoje nėra kur eksponuoti gausių ir įdomių archeologinių radinių, iliustruojančių miesto kultūrą praeityje. Bastiono aikštelėje archeologai aptiko Klaipėdos tvirtovės komendanto namo, statyto 1670 m. liekanas. Per Septynerių metų karą Klaipėdos komendantu buvo tada dar jaunas ir nepagarsėjęs A. Suvorovas. Restauravus bastioną, galima būtų užkonservuoti šio namo liekanas, jas eksponuoti. Tiktų bastione ir paminklas šiam didžiam karvedžiui. Deja, Karlo bastiono tvarkymui mums dar niekas nepatiekė jokio užsakymo“, – rašė V. Šliogeris.

Analogišką mintį dėl tokio paminklo bei minėtojo pastato liekanų konservavimo ir eksponavimo tų metų spalį žurnale „Literatūra ir menas“ paskelbtame straipsnyje išdėstė ir Stasys Valys.

Virė diskusijos dėl tvarkymo darbų

S. Valys taip pat bėdavojosi, kad su miesto Kultūros skyriui atiduota piliavietės dalimi Bandomosios laivų remonto įmonės vadovai „elgiasi savavališkai, trukdo archeologams, projektuotojams, restauratoriams“.

„Ypač sunku su privažiavimais, nes jie užtverti ne itin tvarkingai sandėliuojamomis įmonės medžiagomis“, – rašė S. Valys.

Jis taip pat informavo, kad tuo metu buvo sprendžiama, kaip pašalinti vandenį, kuris dėl pakilusio lygio ėmė semti atrastas didžiojo pilies bokšto rūsio grindis, o Klaipėdos restauravimo dirbtuvės specialistai jau buvo restauravę didelę dalį atraminės sienelės mūrinio paviršiaus, V. Šliogeris suprojektavo pylimus, tiltą per gynybinį griovį.

„Vis dėl to iš architektų, projektuotojų, o ypač iš archeologų girdima nemažai prieštaringų nuomonių, skirtingų požiūrių dėl bokšto ir apsauginių sienelių restauravimo ir konservavimo, dėl pilies ir jos teritorijos panaudojimo šių dienų poreikiams. Gal bokšto sienas reikėtų iškelti iki žemės paviršiaus? <…> Dabartinis projektas vis dėl to yra laikino konservavimo projektas, nors kai kas teigia, kad jau viskas padaryta ir nieko keisti nereikia. <…> Laikinai konservuodami kartais lengvai galime pažeisti paminklo autentiškumą. Štai gelžbetoniniai užstatai ant jau restauruotos atraminės sienelės dalies. Juk tai formali apgaulė. <…> Gal reikėtų palikti nors autentiškus tarpus arba dar kokiu kitu būdu laikinai spręsti sienelių apsaugos problemą, kol bus sutvarkyti pylimo šlaitai. <…> Be V. Šliogerio paruošto laikino konservavimo projekto dar būtinas detalus pilies konservavimo ir jos panaudojimo šių dienų poreikiams projektas. Vertėtų pagalvoti apie tokio projekto konkursą. Kol nevėlu – reikia tvirtai ir pagrįstai nustatyti, ar tai bus griežti muziejinė teritoriją, pusiau poilsio zona, pusiau muziejus, ar pagaliau vien poilsio zona su muziejaus priedėliu. <…> Gal reikėtų leisti lankytojus ir į Didžiojo bokšto vidų? <…> Sakysim, pačios pilies liekanas įmanoma tik užkonservuoti, o dalį sienų vien pažymėti kiemo paviršiuje. Tuo tarpu likusių dviejų bastionų būklė kur kas geresnė, tad juos tikrai būtina restauruoti. Jau paruošti Frydricho bastiono restauravimo darbo brėžiniai. Reikia, kad Bandomosios laivų remonto įmonės vadovybė kuo greičiau įvykdytų savo pažadus ir išlaisvintų po šiuo bastionu esančias unikalias poternas – tik tada jos galės būti ištirtos ir restauruotos“, – dėstė S. Valys.

Atsakant į šią publikaciją „Literatūroje ir mene“ 1981-ųjų pradžioje pasirodė tekstas, kuriame Klaipėdos miesto VK Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Vytautas Zubovas konstatavo, jog pagrindinė Klaipėdos pilies tvarkymo problema tuo metu buvo „tyrimo-projektavimo-konservavimo darbų organizavimas, kuriuo turėtų daugiau domėtis Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas“. Tuo metu šio tresto valdytojas Romualdas Kaminskas čia dėstė, jog kompleksinis visos piliavietės teritorijos restauravimo, konservavimo ir panaudojimo projektas dar nebuvo paruoštas, tad vadovaujamasi tik „eskiziniu“ tvarkymo projektu ir konservuojamos archeologų surastos pilies sienos bei šlaitų atraminės sienutės.

„Šiandien, iki galo neištyrus gruntinio vandens lygio svyravimų amplitudės, negalime nuspręsti, kaip eksponuoti pilies bokšto grindis (šiuo metu jos apsemtos). Neatlikus bastiono požeminių patalpų – poternų architektūrinių tyrimų, anksti spręsti, kaip jas ekspoziciniu požiūriu susieti su konservuotais pilies mūrų fragmentais. Tik iki galo atlikus visus tyrimus, bus galima sudaryti detalų pilies konservavimo ir panaudojimo projektą. Dėl pilies teritorijos panaudojimo abejonių nėra, tai bus paminklinė-muziejinė teritorija su poilsio zona. Labai gaila, kad dalis pilies teritorijos su vadinamuoju Karlo bastionu palikta Klaipėdos bandomosios laivų remonto įmonės gamybinėje zonoje. Tai, žinoma, nepaprastai apsunkins kompleksinį pilies ir jos teritorijos tvarkymą. Tad vargu ar greit pavyks konservuoti ir pažymėti čia buvusio komendanto namo liekanas, juo labiau, kaip siūlo S. Valys, pastatyti paminklą A. Suvorovui. Reikia taip pat apgailestauti, kad čia pat, greta konservuojamų paminklinių pilies mūrų, minėta įmonė (žinoma, juridiškai jai priklausančioje teritorijoje) stato nemažos apimties „laikiną“ sandėlio pastatą, kurio kai kurios sienos net mūrinės. Šis statinys smarkiai pažeidžia paminklo apsauginę zoną. Nesuprantama, kaip jo statybą galėjo būti aprobuota“, – rašė R. Kaminskas.

Tų pačių metų vasarą „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje buvo surengta apvaliojo stalo diskusija dėl piliavietės likimo, kurios metu išsakytas mintis į straipsnį suguldė žurnalistas Petras Martinkus. Anot jo, menotyrininkas Jonas Tatoris tada pažymėjo, kad uostamiesčio visuomenė neabejinga pilies likimui, tik keista, jog „dabar, kada yra atitinkami vyriausybiniai nutarimai ir parama, tūpčiojama vietoje“.

Archeologas Vladas Žulkus savo ruožtu dėstė, jog kalbant apie pilies liekanų konservavimo darbus neturėtų būti apsiribojama vien pilies bokšto restauravimu. Tuo metu V. Šliogeris tikino, kad jau „bevelk susikristalizavo idėja to piliavietės ploto, kuris bus perduotas miestui“. Esą pilies bokšto rūsyje numatoma įrengti archeologinių radinių ekspoziciją. V. Šliogeris taip pat toliau laikėsi savo idėjos, kad bastione reikėtų įrengti senųjų pabūklų ekspoziciją.

Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas Saulius Prikockis savo ruožtu teigė, jog norėtų, kad Bandomoji laivų remonto įmonė pagaliau iškeltų šalia piliavietės esančią lentpjūvę, kaip kad buvo numatyta dar 1974 m. VK sprendime. Tuo metu pastarosios vadovas Jonas Varnas aiškino, kad „buvo kreiptasi į šakinę ministeriją, bet lėšų restauravimo bei kai kurių statinių perkėlimo darbams nebuvo gauta“, todėl darbai atliekami tik savo jėgomis.

„Ieškoma galimybių aptvarkyti aplink piliavietę esančią teritoriją, lėšų sandėliams restauruoti. Manoma, kad dar XI penkmetyje kai ką pavyks padaryti. Jau šį rudeni įmonė sudarys galimybes archeologams pereiti į pilies požemius“, – apie įmonės vadovo pažadus buvo rašoma šioje publikacijoje.

Iškirto medžius, atstatė dalį bokšto

1986-ųjų gruodį „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas Vytautas Bajoras rašė, kad „pilies kalva nusimetė ilgus metus ją dengusią augmeniją, atsivėrė pliki bastiono šlaitai“.

Žurnalistas citavo Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus projekto vyriausiąjį inžinierių, vieną pilies restauravimo projekto autorių Vytautas Šliogerį: „Kai kas gali paprieštarauti, kad mieste išnyko dar vienas medžių plotelis. Tačiau tai pateisinama istoriškai. Gynybos sumetimais tokių tvirtovių pylimai visada buvo laikomi pliki. Tad ir buvusi čia augmenija nebuvo kieno nors sodinta, o atsirado savaime“.

Pasak publikacijos, tuo metu vykyti darbai buvo pradinis pilies restauravimo etapas.

„Pirmiausia grąžinsime pirmykštį vaizdą patiems bastionams, – rodo V. Šliogeris. – Klaipėdos melioracijos statybos montavimo valdybos brigada, kuriai vadovauja darbų vykdytojas Virgilijus Matjošaitis, jau baigia supilti iki projektinės atžymos šiaurės rytų arba dar vadinamąjį Fridricho bastioną. Iš bastiono kiemo pusės atkastas pilies kiemas. Archeologai čia aptiko išlikusį kiemo grindinį, sukurtą iš lauko akmenų atraminę sienutę, įėjimą į poterną, didžiojo bokšto pamatus. Čia jau prieš kurį laiką pasidarbavo Restauravimo dirbtuvės darbininkai, kurie ant buvusių pamatų pakėlė bokšto sienas iš raudonų plytų. – Čia ne daug ką darysime – sako V. Šliogeris. – Gal dar keliomis plytų eilėmis pakelsime bokšto sienas ir uždengsime betono plokšte, kad neirtų. Sutvarkysime atraminę sienutę, įėjimą į poterną, nugramdysime purvą, kuris dabar dengia grindinį. Tokie pat darbai suprojektuoti ir antrajam, Karlo bastionui. Restauravimo darbai sumažinti iki minimumo. Reikalas tas, kad į patalpas, esančias po bastionais, kol kas neįsileidžia Bandomoji laivų remonto įmonė, kuri, reikia pasakyti, yra užėmusi ir užstačiusi laikinais pastatais didelę teritorijos dalį. Beje, tie „laikini pastatai“ pamažu virsta kapitaliniais. Štai du sandėliai lentų skydų sienomis iš lauko pusės iš tiesų atrodo laikini, tačiau iš vidaus čia išmūrytos kapitališkos mūro sienos. Restauravimo darbams jau dabar trukdo visiškai sutręšusi pašiūrė, kurioje lietuje mirksta druska“, – rašyta šiame straipsnyje.

Jame konstatuota, kad santykiai su Bandomąja laivų remonto įmone „susiklostė dvejopi“, nes ji nenori įsileisti restauratorių, bet kartu finansuoja jų darbus. Taip pat tekste pateikta informacija, kad vis dar buvo nenugriauta minėtoji lentpjūvė, stovėjusi tarp pilies kanalo ir Sukilėlių gatvės ir „užstojusi visą vaizdą į miesto istorijos paminklą“ bei įėjimą į piliavietę.

„Ateinančiais metais bus velėnomis padengtas bastionas ir sutvarkyti minėtieji statiniai kiemelyje. Dar numatyta pastatyti sieną, kuri atskirtų lankomąją pilies dalį nuo įmonės. Tad manyčiau, kad 1990 metais miesto gyventojai ir ekskursijos galės laisvai apžiūrinėti bent vieną bastioną“, – į ateitį tada žvelgė V. Šliogeris, ir vėl priminęs savo idėją bastione ir pilies kieme išdėstyti senuosius artilerijos pabūklus.

O poternose, anot jo, „prašyte prašėsi įrengiama Klaipėdos istorijos apžvalginė ekspozicija“.

Apie atstatymą – jau Sąjūdžio laikais

Kai 1988 metais Klaipėdoje pradėjo vis garsiau reikštis būsimi sąjūdiečiai, viena esminių jų temų buvo Klaipėdos piliavietė. 1988 m. liepos 9-10 dienomis Klaipėdoje surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai svarbiausiu uždaviniu laikė Klaipėdos pilies atstatymą ir senųjų gatvėvardžių grąžinimą. Pirmajame Klaipėdos sąjūdiečių leidinyje „Persitvarkymo naujienos“ taip pat daugiausia buvo rašoma apie Klaipėdos piliavietės atstatymo būtinybę.

Atitinkamos nuotaikos ėmė reikštis ir vietinėje, ir nacionalinėje spaudoje.

„Konkrečių darbų padaryta labai mažai. Ir svarbiausia, kad ir šiandien mums, klaipėdiečiams, Klaipėdos piliavietė lieka terra incognita. Faktiškai ne Klaipėdos miestas ir net ne Tarybų valdžia, o BLRĮ ir sąjunginė ministerija yra pilies teritorijos šeimininkė. Nuo įmonės administracijos gero noro ar blogo ūpo priklauso, ar klaipėdietis pateks į pilies teritoriją ar ne. Nuolat didėjančio viešumo ir demokratijos metu tokia nenormali padėtis darosi tiesiog nepakenčiama. Visiškai pritardamas liaudies meistro D. Varkalio pasiūlymui iškeldinti gamyklą iš senamiesčio ir paversti piliavietės teritoriją klaipėdiečių bei miesto svečių poilsio zona, pirmiausiai siūlyčiau suteikti galimybę kiekvienam piliečiui patekti į piliavietės teritoriją. Gal ne visiems žinoma, kad jau beveik prieš ketvirtį amžiaus dalis BLRĮ teritorijos buvo atskirta ir paskelbta respublikinės reikšmės istorijos, archeologijos bei architektūros paminklu. Deja, per šį laikotarpį nieko nepadaryta, kad minėta teritorija (apie ketvirtadalis visos piliavietės) taptų prieinama visuomenei. Matyt, ne tik įmonės administracijai, bet ir kitiems organams, atsakingiems už piliavietės tvarkymą, žymiai parankiau spręsti ir niekaip neišspręsti pilies sutvarkymo klausimą siaurame specialistų rate, o ne tartis su visuomene. <…> Žinoma, klaipėdiečiams nėra reikalo vaikštinėti po kol kas veikiančios įmonės cechus ir teritoriją, tačiau būtina kuo greičiau arba nutiesti tiltelį per kanalą iš Sukilėlių gatvės į pilį (kiek žinau, toks projektas jau seniai paruoštas) arba rasti kitą galimybę „atverti pilies vartus“. Visuomenės balsas turi būti išgirstas, piliavietės šeimininku privalo tapti Klaipėdos miestas ir jo žmonės, o ne abejotinos reikšmės įmonė ar sąjunginė žinyba“, – aštriai „Tarybinėje Klaipėdoje“ 1988-ųjų spalį rėžė Vytautas Plečkaitis, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.

„Kiek kartų aiškinome įmonės specialistams, kad menkiausius piliavietės kasinėjimo, statybos darbus būtina suderinti su paminklų apsaugos inspekcija, atlikti juos tik archeologams prižiūrint. Kas iš to! Kasdami tranšėjas, remontininkai suardė gotinio korpuso sieną, apgriovė parako bokšto rūsius. Kultūros ministerijai palaiminus, apsauginėje zonoje iškilęs pastatas užgožė šiaurinių mūrų liekanas. Dalį gynybinių griovių pasiglemžė bastiono pašlaitėje pastatytas mechaninis cechas, savavališkai išplėstos krantinės. Įmonės administracija nė karto neperspėjo paminklosaugininkų apie atliekamus darbus. <…> Dar 1974 metais miesto vykdomasis komitetas priėmė sprendimą nugriauti piliavietę užstojančią lentpjūvę, sutvarkyti bastionų šlaitus, panaikinti anksčiau pastatytas pašiūres, medžiagų sandėlius. Remontininkai iki šiol nieko nepadarė. Pilies teritorija užversta šiukšlėmis, laikini statiniai pavirto kapitaliniais. Į paminklų apsaugos inspekcijos nurodymus įmonė nekreipia jokio dėmesio. Nepriverčiame direktoriaus Jono Varno pasirašyti saugotinų objektų apžiūros aktų. Štai ką jis praneša inspekcijai: „Anksčiau per piliavietę brisdavome su auliniais batais, o dabar teritorija išasfaltuota“. Pats prisipažįsta, kad įmonė savavališkai „užkonservavo“ piliavietės kultūrinius sluoksnius“, – dienraštyje „Tiesa“ rašė Klaipėdos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Vidimantas Trimonis ir archeologas Vl. Žulkus.

Pasak jų, per dešimtmetį, kai buvo tvarkomos atrastos archeologinės vertybės, „dar labiau suaižėjo senieji mūrai, o naujai sukurti apaugo kerpėmis“.

„Stabdydami darbus remontininkai požemių galerijose įsirengė nenaudojamas civilinės gynybos patalpas ir net nesiruošia jų iškelti. Prieita iki kuriozų: administracija pareikalavo miestui priklausančią piliavietę aptverti aklina tvora. Atseit to reikalauja režiminės įmonės darbo nuostatai. Iš tikro įmonei yra ką slėpti už tvoros. Akį rėžia aptriušę pastatai, pasenusi įranga, krantinėse supilti druskų, cheminių medžiagų kalnai. Galvanikos cechas ir atviri rūgšties baseinai daug metų teršia miesto vandenis ir atmosferą. Ne taip seniai piliavietės grioviuose meškeriotojai traukdavo ungurius, dabar žemkasės plėšia mazutu dvokiantį dumblą. Miesto ekologijos tarnyboms vertėtų pasidomėti, kaip dirba pačiame miesto centre įsikūrusi „režiminė“ įmonė. <…> TSRS žuvies pramonės ministerija kategoriškai atsisakė perkelti įmonę į kitą vietą, nors tokia galimybė yra. Šį klausimą svarstė miesto vykdomasis komitetas. Ir vėl triumfavo žinybiniai interesai – sukiužusius cechus nuspręsta rekonstruoti. Tariamo modernizavimo skraiste ministerija norėtų pridengti iš esmės naujos įmonės statybą. Apie visos piliavietės perdavimą miestui jau nekalbama. Nejaugi čia rūks dar tirštesni dūmai, dar šaižiau skambės virinamas metalas?“ – taip pat gana aštriai rašė specialistai.

Pasak jų, jau visiškai realu buvo kalbėti apie „kompleksinį pilies korpusų atstatymą“.

„Sutvarkę piliavietę, galutinai baigtume formuoti žaliąją senamiesčio zoną ir žmonės pagaliau prieitų prie marių. Rekonstruotose statiniuose eksponuotume pilies brėžinių ir planų kopijas, archeologinius radinius. Pagyvėtų turizmas pilies krantinėje įrengus keleivinių laivų prieplauką. Čia glaustųsi ir kreiserinės jachtos, užtektų vietos senovinių burlaivių restauravimo klubo „Budys“ dirbtuvėms. Gražiu paminkliniu objektu taptų XIX amžiuje pastatytas Klaipėdos jachtklubas“, – galimą ateities viziją piešė šiedu specialistai.

Galvojo ir apie įmonės rekonstrukciją, ir iškėlimą

1988-ųjų spalį „Tarybinė Klaipėda“ paskelbė laišką Bandomosios laivų remonto įmonės direktoriui J. Varnui, kurį pasirašė 346 LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojai, darbuotojai ir studentai.

„Labai neteisinga. kad klaipėdiečiai ir miesto svečiai negali ateiti į tą vietą, nuo kurios 1252 melais prasidėjo miesto istorija. Gerbiamas direktoriau, kreipiamės į Jus ir Jūsų kolektyvą, siūlydami artimiausiu metu padaryti visa, kad Klaipėdos piliavietė būtų prieinama kiekvienam, taptų dar vienu reikšmingu kultūriniu objektu mūsų mieste. Tik taip Jūs savo vardą įrašysite į tų žmonių tarpą, kurie puošia mūsų miestą, realiai kovoja už persitvarkymą“, – rašė konservatorijos atstovai.

Greta šio laiško buvo ir žurnalisto Kęstučio Oginsko aprašytas laivų remontininkų kolektyvo susirinkimas, kurio metu kalbėta apie įmonės ir piliavietės ateitį. Jo metu įmonės vyriausias inžinierius A. Kolesovas pareiškė, kad Klaipėdos pilis buvo kalavijuočių forpostas, todėl ypatingoj reikšmės šiai piliai nereikėtų teikti. Be to, esą niekada nebuvo ir nėra tokios problemos – pilį galima restauruoti, bet tuo pačiu reikalinga ir įmonės rekonstrukcija.

Taip pat K. Oginskas pateikė informaciją, jog tuo metu buvo svarstomi trys šios įmonės rekonstrukcijos variantai.

„Įmonės cechus galima perstatinėti ten, kur jie yra dabar. Atvirai arba ne visai atvirai už šį variantą stoja-daugelis įmonės atstovų. Pagrindinis argumentas – pigiausiai kainuos“, – rašė žurnalistas.

Anot jo, kiti du variantai numatė įmonės iškėlimą – arba į Celiuliozės ir kartono kombinato teritoriją, arba – dar toliau, sujungiant su Vakarų laivų remonto įmone.

„Kaip tik už tai pasisakė susirinkime įmonės inžinierė Virginija Kairienė. Su savo pasiūlymu ji buvo vieniša“, – rašė K. Oginskas.

Prie šio teksto buvo pridėta minėtojo įmonės darbuotojų surinkimo metu priimta rezoliucija, kurioje dėstyta, jog laivų remontininkai esą „visais Klaipėdos pilies restauravimo etapais aktyviai dalyvavo ir dalyvauja“.

„Perdavus dalį pilies teritorijos Vykdomojo komiteto žinion, buvo nugriauti visi gamybiniai pastatai, buvo suteikta galimybė dirbti restauratoriams, įneštas svarus indėlis į tų darbų finansavimą. Įmonės kolektyvas laiko savo pareiga ir ateityje aktyviai padėti restauruoti pilį, kaip ir kitas Klaipėdos istorines ir kultūros vertybes. <…> Restauruojamoje pilies teritorijoje tikslinga ir būtina įkurti muziejinę ekspoziciją apie įmonės istoriją, o tai įmanoma tik aktyviai dalyvaujant ir padedant Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriui. Šiuo metu reikia pradėti restauruoti senovinį pastatą, esantį įmonės teritorijoje, tačiau to padaryti negalima, nes Paminklų konservavimo institutas dar neparuošė projekto. Susirinkimas, atsižvelgdamas į pareikštas susitikimo metu nuomones ir susidariusias šiuo metu socialines-ekonomines, finansines, organizacines įmonės ir viso miesto galimybes, siūlo restauruoti pilį etapais. Per pirmąjį etapą kuo greičiau reikia restauruoti pilį dabartinėse jos ribose, todėl ir skirtą pilies teritorijos dalį reikėtų apskirti nuo įmonės teritorijos dekoratyvine siena, baigti restauruoti. Tam, kad miestiečiai ir turistai galėtų iš miesto pusės lankytis pilyje, per užutekį reikia nutiesti pėsčiųjų perėją. O įmonė poilsio dienomis pasiruošusi leisti organizuotas ekskursijas į restauruojamą pilies teritoriją. Antrajame etape, po to, kai bus išspręsti visi projektavimo, techniniai ir finansiniai klausimai dėl dabartinės lentpjūvės iškėlimo, likusią laisvą teritoriją prijungti prie jau restauruotos pilies dalies ir tuo paruošti priėjimą prie pilies iš dabartinės Pilies gatvės pusės. Trečiajame etape prie pilies esančią įmonės teritoriją reikėtų restauruoti ir tvarkyti, atsižvelgiant į pačios įmonės istorinę-gamybinę vertę, atkuriant atskirus jos istorinio-architektūrinio vaizdo elementus ir sudarant šiuolaikinę, ekologiškai švarią įmonę. Klausimą dėl įmonės perkėlimo į naują vietą galima ir reikia spręsti tik po to, kai bus moksliškai ir kompleksiškai išspręstos visos iškylančios įmonės bei miesto ekonominės-socialinės problemos, kai bus išspręsti visi projektavimo, techniniai, organizaciniai ir pirmiausia – pramoninės ir civilinės statybos finansavimo klausimai respublikos ūkiskaitos sąlygomis. Suprantama, jog reikia atsižvelgti ir į įmonės bei miesto visuomenės nuomonę“, – rašoma rezoliucijoje.

Net du laikraščio puslapius užėmusią piliavietės temą „Tarybinį Klaipėda“ užbaigė miesto VK sprendimu. Pastarojo preambulėje buvo dėstoma, kad įmonė, pažeisdama Lietuvos TSR Valstybinio statybos reikalų komiteto nutarimo reikalavimus, nesuderinusi projektavimo užduoties su teritorine projektavimo organizacija ir neturėdama Statybos ir architektūros valdybos leidimo, pradėjo rekonstrukcijos darbus. Nors TSRS Agropramoninio banko Klaipėdos įgaliotinio punktas nutraukė tokių darbų finansavimą, jie vis tiek buvo tęsiami.

Tad VK nusprendė „nedelsiant nutraukti visus statybos-montavimo darbus, įeinančius į įmonės rekonstrukcijos programą“. Taip pat jis pavedė Klaipėdos senamiesčio perspektyvinių klausimų komisijai, kuriai pirmininkavo VK pirmininko pavaduotojas Kazys Vaišvila, išnagrinėti įmonės iškėlimo iš senamiesčio klausimus ir iki 1989 m. kovo 1 d. pateikti išvadas VK.

Kartu VK įpareigojo įmonę iki 1989 m. sausio 1 d. atlaisvinti Kultūros skyriui priklausiusias požemines galerijai ir perduoti jas Kultūros paminklų apsaugos inspekcijai.

Klaipėdos piliavietės vaizdas apie 1989-uosius. Albino Stubros (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

1990-ųjų sausį laikraštyje „Atgimimas“ paskelbtame straipsnyje Vl Žulkus rašė, kad VK, „spaudžiamas visuomenės, pagaliau priėmė nutarimą iškeldinti įmonę“ ir jai jau renkamas naujas sklypas, įmonė turėjo pateikti paskaičiavimus, bet jų tuo metu dar nebuvo.

Pasirinko prasčiausią konservavimo būdą

„Po sąjūdininkų ir visuomenės akcijų gamykla pagaliau atvėrė duris visuomenei: gražus skelbimas kviečia visus norinčius šventadieniais aplankyti jau dešimtmetį tvarkomos pilies liekanas. Po šio skelbimo kalbos ir debatai dėl Klaipėdos pilies likimo kaipmat nutilo. Šimtai skelbimo suviliotų klaipėdiečių liko priblokšti, nes piliavietės vietoje rado tik apirusias šiuolaikinių raudonų plytų sieneles, milžinišką cilindrinį statinį, sulūžusias tvoras ir statybinių medžiagų sąvartyną. Kodėl išeikvojus pinigų sumas, rašomas su penketu nulių, į piliavietę nei pats užeisi, nei kitam parodysi? Bet gal čia nieko ir nebuvo? Buvo. <…> Deja, nesant patikimų apsaugos priemonių, vienus atkastus mūrus teko vėl užkasti, kitus pridengti. Konservavimo projekto nebuvo, stigo ir patirties – Lietuvoje dar nebandyta užkonservuoti atkastų mūrų lauko sąlygomis. Jaunųjų jų Klaipėdos architektų iniciatyva 1982 m. į kūrybinę stovyklą sukviesti architektai ir pasiūlė piliavietės konservavimo ir sutvarkymo variantus. Vieni tvirtino, kad pilį reikia atstatyti, antri – kad pilies liekanas būtina saugoti ir eksponuoti tik uždarose patalpose, treti – kad pakaks tik naujo mūro sluoksnio ir betoninių „kepurių“. Buvo pasirinktas vilniečių architektų pasiūlytas variantas – pats pigiausias, pats paprasčiausias ir, deja, pats prasčiausias. Darban kibo šaunieji restauratoriai, tik bėda, kad jų triūsas piliavietėje nepasižymi nei gera kokybe, nei aukšta organizavimo kultūra, nei tvarka: pradėtos ir nebaigtos konservuoti sienos, jau užgriuvusi duobė ties įėjimu į poternas, vanduo ir šiukšlės bokšto cilindro viduje. Bet tai dar ne blogiausia. Pasirodė, netikęs pats konservavimo metodas. Dar pusė bėdos, jei nyktų tik šiuolaikinio kiauto mūras, deja, akyse griūva itin saugotini senosios pilies mūrai“, – apie padėtį piliavietėje nepriklausomybės išvakarėse minėtajame tekste rašė archeologas.

Jis siūlė konservacijos darbus nedelsiant nutraukti, apirusias sienas uždengti ir rengti naują konservavimo projektą.

„Dar negreitai pamatysime jachtų bures buvusiuose pilies grioviuose – geležinį pasukamą XIX a. tiltelį tvartai laiko įmonės nuvesti vamzdžiai. Tiesa, LKP pirmojo sekretoriaus A. Brazausko žodžiai, tarti išlydint buriuotojus į Atlantą, nuteikia optimistiškai, tačiau kovoti dėl Klaipėdos pilies teks mums patiems. Teks nugalėti ne tik sąjunginę žinybą, kuriai priklauso Bandomoji laivų remonto įmonė, bet ir kai kurių paminklosaugos sistemos valdininkų ir net Paminklų projektavimo ir restauravimo instituto kai kūnų specialistų inerciją“, – prognozavo Vl. Žulkus.

Kitose rašinio dalyse – apie piliavietės sugrįžimą miestui ir jos tvarkymo darbus

Žymos: | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | |

Komentarai (3):

Atsakymai į “Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų II ”: 3

  1. 1989m kiek medžių daug buvo parašė:

    O dabR kaip atrodo? Išvogė iškirto medžius. Plika teritorija, plikas miestas. Katastrofa, kokia nepagarba rodo miesto valdžia žmonėms ir gamtai

  2. Anonimas parašė:

    Aciu uz straipsni.
    P.S O Klaipedos tsk- partijos komitetui ar ne Gureckas vadovavo,kurio? nurodymus vykde vykdymo komitetas?Idomu kas,tie toleregiai zmones planave Klaipedos raida,kuria tebevykdo siu dienu „savivaldybe ” ?

  3. Anonimas parašė:

    ” laikini statiniai pavirto kapitaliniai” kazkur girdeta

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Miestas

Dionyzui Varkaliui po mirties suteiktas garbės piliečio vardas

Dionyzui Varkaliui už ypatingus nuopelnus Klaipėdai po mirties suteiktas miesto garbės piliečio vardas. Tokiam siūlymui gegužės 30 d. posėdyje pritarė ...
2024-05-31
Skaityti daugiau

Miestas, Svarbu

Klaipėdos garbės piliečio vardą siūloma suteikti Dionyzui Varkaliui

Jei politikai pritars uostamiesčio mero siūlymui Klaipėdos garbės piliečio vardą suteikti Dionyzui Varkaliui. Suteikti Garbės piliečio vardą D. Varkaliui prašymą ...
2024-04-30
Skaityti daugiau

Politika, Svarbu

Klaipėdos meras: „Esu stabdis pinigų taškymui ir kreiviems projektams“ 

Pirmus savo darbo metus apžvelgęs uostamiesčio meras Arvydas Vaitkus teigia, jog pajuto, kad ši kėdė nėra pati minkščiausia, bet labai prasminga. ...
2024-04-22
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This