Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-08 |
Net Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas sureagavo į tai, kad naktį į rugpjūčio 6 d. Ukrainos kariuomenės daliniai įsiveržė į su Ukrainos Sumų sritimi besiribojančią Rusijos Kursko sritį. Įsiveržė tyliai, tačiau galingai.
Rusijos propaganda pačioje pradžioje dar mėgino kandžiai šaipytis, tačiau po dienos kitos buvo priversta pripažinti: rusų žvalgyba gerokai susimovė nepastebėdama oponentų karinių pajėgų telkimosi pasienio regione, įsiveržėliai, kurių įvairiais vertinimais buvo iki poros batalionų, sugebėjo pražygiuoti Rusijos teritorija iki 10-15 kilometrų gylyn, užimti keletą gyvenviečių ir paimti nelaisvėn kelias dešimtis Rusijos kariškių, kurių daugelis – valstybės sienos prieigas saugoję šauktiniai.
Panašių išpuolių iš Ukrainos į Rusijos teritoriją būta ir anksčiau. Keletą tokių pernai surengė Savanoriškojo rusų korpuso ir Rusijos laisvės legiono (šiose formuotėse kariauja daug Rusijos pilietybę turinčių Ukrainos karių) kovotojai. Tačiau tai buvo tokie propagandiniai diversantai, kurių tikslas – įsiveržti, sukelti sąmyšį, užfiksuoti vaizdus ir atsitraukti.
Dabartinė akcija atrodo nepalyginamai rimčiau. Pirmiausiai dėl to, kad oficialieji Ukrainos informacijos kanalai per pirmąsias karinės operacijos dienas laikėsi visiškos tylos. Oficialūs pareigūnai apie įsiveržimą į Kursko sritį tylėjo it žuvys, o kitais sklaidos kanalais buvo platinamos tik nuogirdos iš daugiausiai rusiškų šaltinių.
Akivaizdu, kad į Rusijos teritoriją (Sudžos miesto apylinkes) įsiveržę ukrainiečių kariškiai turi ne tik vaizdo fiksavimo technikos, tačiau yra gerai ginkluoti ir turintys karybos patirtį. Ši prielaida verčia daugelį apžvalgininkų tiesiog spekuliuoti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta.
Vieni teigė esą ukrainiečių karo ekspedicijos tikslas – užimti kuo daugiau visuotinai pripažįstamos Rusijos teritorijos, kad politikai vėliau ją išmainytų į nuo plataus masto karo Rusijos okupuotas savo žemes (pagrindinis argumentas: okupuotose teritorijose rusai gerai įsitvirtino ir ne taip lengva juos iš ten išrūkyti, ką parodė pernai vykęs iš esmės nesėkmingas Ukrainos kontrpuolimas). Tačiau šį teiginį pagrįsti trūksta vieno „mažmožio“ – Ukrainos ekspedicinių pajėgų skaitlingumo. Keli šimtai karių ir kelios dešimtys vienetų šarvuotos technikos – ne tas argumentas, kurį galima būtų įgyvendinti siekiant ženklios teritorijos kontrolės.
Kitiems atrodė panašiai, tik kukliau: esą ukrainiečių tikslas užimti Kursko atominę elektrinę, esančią nuo valstybinės sienos maždaug už 60-70 km ir ją vėliau išmainyti į rusų užimtą ir kontroliuojamą Zaporižės AE. Tačiau ir šiuo atveju įsiveržėliams reiktų daug galingesnių pajėgų net ir įskaičiuojant tuos porą tūkstančių kariškių, kurie, kaip teigiama, dar tebėra Ukrainos teritorijoje ir yra pasiruošę savo bendražygius palaikyti.
Trečiųjų požiūriu, ukrainiečių esminis tikslas – kontroliuoti paskutinę dujų magistralę, kuria „Gazprom“ pumpuoja savo gamtines dujas pirkėjams Europoje (Sudžoje veikia galinga šios magistralės dujų kompresorinė). Vis dėlto siekiant tokio tikslo ukrainiečiams kur kas lengviau būtų išardyti ar sunaikinti jos teritorija nutiestą dujų vamzdį ir pasiekti menamą tikslą nepatiriant nuostolių mūšio lauke tuo metu, kada kariuomenė jaučia gyvosios jėgos ir technikos stygių, o reikalai fronto linijoje nesiklosto itin palankiai.
Netrukus, per kelias artimiausias dienas turėtų rastis daugiau aiškumo dėl tikrųjų invazijos į Rusijos Kursko sritį tikslų. Tačiau akivaizdu, kad ukrainiečiai stengiasi pasiekti savo tikslų turėdami gan ribotus išteklius, būdami visiškai priklausomi nuo Vakarų politikų ir jų politinių kampanijų. Tiesa, tuo pat metu, kada fiziškai galingesnė Rusija taip pat springsta karu, patiria iš esmės stojančios ekonomikos recidyvus ir nesugeba į karą pritraukti reikalingų žmonių.
Šią savaitę pranešta, kad V. Putinas įsaku padvigubino vienkartinės „federalinė išmokos“, kuri iki šiol siekė 190 tūkst. Rusijos rublių (nepilni 2 tūkst. Eur), dydį. Savo dalį prie jos dar priduria Rusijos regionai. Kai kuriuose sutartis su Gynybos ministerija pasirašę kariuomenės rekrutai iš viso turėtų gauti nuo pusantro iki dviejų milijonų rublių (15-20 tūkst. Eur.). Tokius pinigus kai kurių Rusijos regionų gyventojai galėtų uždirbti tik per kelerius metus. Tačiau norinčiųjų tapti „patrankų mėsa“ labai trūksta.
Parašykite komentarą