Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-17 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja apie vieną nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – 1923 m. balandžio 6–11 dienomis vykusį kruviną vietos gyventojų streiką.
Reaguodamas į jį tuo metu Paryžiuje buvęs ir dėl Klaipėdos krašto valdymo sąlygų derėjęsis Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas balandžio 12-ąją į Kauną siųstoje šifruotoje telegramoje rašė, jog valdžia turi daryti viską, kad surastų kompromisus „klaipėdiečių nuraminimui“.
„Valdytojo pasižadėjimai turi būti vykinami. Tegul pats prezidentas prižiūri Klaipėdos valdymą. Geras sugyvenimas su Klaipėdos vokiečiais būtinas, kitaip viską suardysime, informuokite skubiai“, – rašė premjeras.
Tuo metu kitą dieną vidaus reikalų ministras Kazimieras Oleka Vyriausybei pristatė pranešimą apie šio streiko eigą, kuris buvo išsiuntinėtas visoms Lietuvos atstovybėms užsienyje.
Pasak ministro, prieš pat Velykas Klaipėdoje be darbo buvo beveik 1300 darbininkų, kuriems „einant vietos tradicijomis“ buvo suteikiamas laikinas darbas mokant 85 % dienos uždarbio.
„Dėlei tuo tarpu neišaiškintų priežasčių šių bedarbių tarpe kilo sumanymas patiekti reikalavimus apie išmokėjimą visų 100%,o ne 85% dienos uždarbio. Pasižymėjęs kurstyme mitingo laike bedarbių /Notstandsarbeiter/ svetimšalis Finkenbergas buvo suimtas ir iki balandžio 10 d. paskirta jam apleisti Klaipėdos kraštą. Pralaikytas nuo nakties iki vidurdieniui Finkenberg, prašant darbininkams, liko paleistas. Šis įvykis nuraminimo neįnešė. Balandžio 4 d. nepasitenkinimas ėmė plėstis kur kas tolyn. Vadovauti jam pasiėmė komunistai. Jie padarė keletą mitingų perėjusių į demonstracijas su marseliezos daina naujoje rinkoje, uoste ir kitose vietose. Oratoriai reikalavo pakėlimo darbo mokesnio ir pareiškė protestą dėl Finkenbergo išsiuntimo. Po pietų tą dieną prisiėjo kariuomenei užimti elektros stotį“, – rašoma pranešime.
Jame taip pat dėstyta, jog vėliau prie darbininkų per mitingus prisidėjo ir valdininkai, o „reikalo vedimą paima taip vadinama Gewerkschaftskartell, esanti social. demokratų įtakoje“ ir galiausiai darbininkų reikalavimai, buvę daugiau ekonominio pobūdžio, įgavo „jau aiškiau politines spalvas“.
Anot ministro, Gewerkschaftskartell (Profesinių sąjungų kartelis) buvo suformulavęs septynis reikalavimus: panaikinti įsakymą dėl minėtojo Finkenbergo ištrėmimo; atšaukti karo padėtį; leisti vėl vykti susirinkimams ir atšaukti spaudos cenzūrą; atpiginti pragyvenimo lygį; sumažinti mokesčius už vizas ir pasus; vokiečių kalbą padaryti „valdiška“; paleisti politinius kalinius.
Pranešime dėstyta, kad buvusio sukilimo karinės operacijos vadovo, Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Antano Smetonos padėjėjo ir pavaduotojo Jono Polovinsko-Budrio atsakymas su pažadu kiek galima patenkinti darbininkų reikalavimus pastariesiems netiko ir po svarstymo atskirose įmonėse buvo nubalsuota skelbti generalinį streiką, kurį parėmė Klaipėdos bei Šilutės pirkliai.
„Balandžio 6 d. pradedama didelė demonstracija. Minia traukia per miestą, dainuodama marseliezą, kareiviai, kuriems pavesta minia išvaikyti ir kurių tarpe daug naujokų, karščiuodamiesi ima šaudyti aukštin ir minia skubiai išsiskirsto. Vėliau vėl pakartojama demonstracija ir vėl tokiu jau būdu išskirstoma. Dalis streikuojančių – būtent pašto valdininkai, sužinoję, kad pašto įstaigą manoma sutvarkyti su pagelba Kauno valdininkų, atnaujina darbą. Balandžio 7 d. vėl daroma demonstracija, bet ne miesto centre, o Šmelyje. Čia pasirodžius kariuomenei, paleidžiama į ją iš minios du šuviu iš revolverio. Kareiviai griebiasi ginklo ir išsklaido minią, kuri palieka vietoje 1 nukautą ir 6 sužeistus /iš jų vienas mirė/. Paraleliai su neleidimu demonstracijų, administracija susekus Heimatbundo įtaką į streiko ir betvarkės palaikymą, uždaro šią organizaciją visam karo stoviui. Jos pirmininką vokiečių pilietį Oslovskį su sekretorium Kūno išsiunčiama Vokietijon, Šilutės Heimatbundo šulus ir streiko organizatorius pagarsėjusi Kubilių su Gaidžiu ir Kislaičiu nubaudžia 1000 litų arba 1 mėn. koncentr. stovyklos. Pinigų nesumokėjus visi trys suimti ir išsiųsti Kaunan. Išleistas įsakymas atidaryti krautuves. Įvesta presai cenzura. Mieste sustiprinta apsauga“, – dėstoma pranešime.
Anot ministro, šios priemonės greit davė teigiamų rezultatų.
„Man besilankant Klaipėdoje, gyvenimas vystėsi jau ramiai ir apie „putscha“ buvo galima spręsti tik iš gausingų miesto gatvėse mūsų kariuomenės patrulių“, – rašė K. Oleka, pabrėžęs, jog būtina paminėti, kad streiko metu, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, buvo nuversti Borusijos ir Vilhelmo I paminklai, „kas sukėlė džiaugsmo vietos lietuvių tarpe ir pasipiktinimo vokiečių“.
Pasak ministro, iki tol vis dar nebuvo išaiškinta tikroji priežastis „pirmutinio judėjimo“.
„Ar tai buvo manevras vokiečių per ekonominius darbininkų reikalavimus išjudinti jų inerciją ir pakreipti juos vokiečių nacionalizmo vagon, ar tai buvo eilinis komunistų pasipraktikavimas „pratinti minias į kovą su kapitalizmu“. Ar šiaip į tą žiūrėsim, ar kitaip, bet faktas, kad jau antrą, trečią dieną darbininkų judėjimas virsta putschu, ekonominė jo pusė kaip ir nyksta ir vis riškiau pasirodo grynai politiniai tautinė. Nustatyta, kad į įvykių eigą Heimatbundas turėjo didelės įtakos, parėmęs ją valdininkų ir pirklių prisidėjimu. Heimatbundo simpatijos buvo taip aiškios, kad jo nariai pirkliai vertė savo tarnautojus dėtis į streiką. Taip vietos bankai ne tik prisidėjo prie streiko, bet grasindami boikotu reikalavo prisidėti ir lietuvių bankui. Vis labiau aiškėja, kad perdaug didelis mūsų administracijos minkštumas /žiūrėjimas per pirštus į antivalstybinių organizacijų veikimą, spaudos kurstymą, susirinkimų darymą etc/ įdrąsino mums priešingus elementus inscenizuoti Paryžiaus deryboms einant putscha, kad nepavykus jam parodyti Entantei „vietos“ gyventojų nepatenkinimą nauju režimu. Jeigu gi putschas būtų pavykęs, tai turėjo likviduoti lietuvių tautininkų veikimą, ne tik jų organizacijų su Gelbėjimo Komitetu priešakyje, bet ir atskirus asmenis, dezorganizuoti valdžios aparatą ir tuomi įrodyti tai pačiai Entantei, kad lietuviams negali būti užleista Klaipėda, kadangi jie jos negali, nesugeba suvaldyti“, – rašė vidaus reikalų ministras.
Jo įsitikinimu, streikui suorganizuoti buvo išnaudoti „smulkiausi netobulumai mūsų valdymo aparate“, kaip kad vizų išdavimas, valdininkams algų išmokėjimo tvarkos pakeitimas, prekių plombavimas, muitų tarifų padidinimas, „pripuolamas direktoriumo pasiuntimas vienai vokiečių šeimynai skelbimo rašyto lietuvių kalba“ ir kt.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Įdomu, kur ši vietovė – Šmelis?
[…]
Balandžio 7 d. vėl daroma demonstracija, bet ne miesto centre, o Šmelyje.
Tai Smeltė. Kažkodėl ministras ją taip perkrikštijo.