Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-18 |
Praėjusiame ciklo apie pokario Klaipėdą rašinyje „Atvira Klaipėda“ citavo dokumentus, kurie rodė, kad tuometinės miesto valdžios bandymai pažaboti vis augusias skolas už butų nuomą ir komunalinius mokesčius niekam jokio didelio įspūdžio nedarė. Lygiai taip pat valdžia tada buvo ignoruojama ir įvairių įstaigų bei organizacijų, kurios kasinėjo miesto gatves kaip tik norėjo, o sutvarkyti to, ką pridirbo, visiškai neskubėjo.
Tarp to meto su tvarka mieste susijusių dokumentų yra ir sprendimas, kuriuo net 2 ha ploto teritorija buvo skirta užkasti naminių gyvulių gaišenas.
Miestą kniso kas tik norėjo
1950-ųjų gruodį Vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimą, kuriuo buvo uždrausta be Miesto komunalinio ūkio skyriaus leidimo griauti gatvių grindinius ir šaligatvius. Šis sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad nors „partija ir vyriausybė kasmet skyrė vis daugiau lėšų mūsų miesto gerovei kurti, bet kai kurie miesto įmonių vadovai ne tik, kad nepadėjo atstatyti mūsų miesto, bet priešingai – jį griovė“.
Kaip pirmasis iš tokių kenkėjų buvo įvardintas Statybos ir montavimo valdybos viršininkas drg. Kapustinas, kurio pavaldiniai tiesdami elektros kabelį Laivogatvyje, nuo šios valdybos iki elektros stoties, apie 400 m atkarpoje išardė grindinį ir bordiūrus bei penkis mėnesius jų nesudėjo atgal. O toks gėris, žinoma, kad traukė dėmesį ir krūvos ėmė nykti akyse, o kai kurie grindinio akmenys valdybos auksarankių buvo tiesiog palaidoti kabelio tranšėjoje.
Kitas tokio paviešinimo nusipelnęs asmuo buvo organizacijos „Energorajonas“ direktorius drg. Nemunis. Jo pavaldiniai, kad galėtų pakloti elektros kabelius, išardė M. Gorkio (dabar – Liepų) gatvės šaligatvį tarp Skerdyklos gatvės ir geležinkelio tilto, Artojo bei M. Melnikaitės (dabar – Kanto) gatvėse (pastarojoje – ties Jūreivystės mokykla). Visose šiose vietose tranšėjos buvo neužpiltos apie du mėnesius, o tai pagaliau padarius grindiniai ir šaligatviai liko nesutvarkyti.
Tokiu pat požiūriu vadovavosi ir Ryškių kontora, tiesusi apie 300 m ilgio telefono kabelį tarp tresto „Vodokanal“ (dabartinės I vandenvietės) ir Skerdyklos gatvės. Čia užpiltos tranšėjos nebuvo sutrombuotos, tad vėliau visas atstatytas šaligatvis įdubo.
O statybos organizacija UNR-393 iš viso buvo nusprendusi, jog gali tiesiog išrinkti apie 96 kv. m grindinio akmenų ties buvusiu dengtu turgumi ir pasiimti juos savo reikmėms.
Tad reaguodamas į tokią padėti VK nurodė Kelių ir tiltų tresto viršininkui drg. Dimavičiui iki 1951-ųjų pradžios sudaryti visokių tokių išknistų vietų aktus ir sąmatas joms sutvarkyti bei atitinkamos organizacijoms išrašyti sąskaitas. Jei pastarosios atsisakytų padengti tokias išlaidas, VK trestui nurodė kreiptis į teisėsaugos organus, kad būtų nustatyti kaltieji ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kaip valstybinio turto grobstytojai.
Visgi atrodo, kad ir šis miesto valdžios grūmojimas niekam nepasirodė baisus – lygiai po metų, 1951-ųjų gruodį, VK konstatavo, kad „eilė miesto organizacijų“ ne tik toliau taip ardė gatves bei šaligatvius ir netvarkė jų, bet ir atlikdamos tokius darbus pažeisdavo požemines komunikacijas. Kaip konkrečius tokius herojus VK tada įvardijo Celiuliozės ir popieriaus kombinatą, fabriką „Trinyčiai“, Ryšių kontorą, Laivų remonto įmonę, elektros stotį.
Tad miesto valdžia dar kartą uždraudė įmonių ir įstaigų vadovams savavališkai pradėti tokius darbus miesto valdose. Tuo atveju jei jie šiuos darbus atliktų savo teritorijose ir jų metu aptiktų požemines komunikacijas, buvo duotas nurodymas nedelsiant apie tai pranešti Komunalinio ūkio skyriaus vedėjui drg. Medinskui, elektros ir ryšių tinklams.
Minėtajam drg. Medinskui VK nurodė vykdyti „griežtą kontrolę“ ir nustačius, kad nepaisoma tokio VK sprendimo, kreiptis į teisėsaugą bei išsireikalauti padarytos žalos atlyginimo.
Visi juridiniai ir fiziniai asmenys, norintys viešose vietose kastis giliau nei 30 cm, buvo įpareigoti gauti atitinkamus leidimus iš vyriausiojo miesto architekto, elektros tinklų, tresto „Vodokanal“, Ryšių valdybos bei Kelių ir tiltų tresto ne vėliau kaip prieš tris dienas iki tokių darbų pradžios.
Taip pat buvo nurodyta, kad asmenys, nepaisantys šio dviejų metų laikotarpiui įsigaliojančio sprendimo reikalavimų, bus baudžiami iki 100 rublių siekiančia bauda (1951-aisiais vidutinė alga Sovietų sąjungoje sudarė 661 rublį) arba iki 30 dienų trukmės privalomaisiais darbais bei bus perduoti į teismą, kad iš jų būtų priteista padaryta žala.
Šalia gaišenų – ir gyvenamosios patalpos
1951-ųjų vasarį VK priėmė ir dar vieną su tvarka mieste susijusį sprendimą – Miesto valymo kontorai 3-5 metų laikotarpiui buvo paskirta 2 ha ploto teritorija, kurioje būtų galima užkasti naminių gyvulių gaišenas, bei įkurta įstaiga, rusiškai vadinta скотомогильник.
Minėtoji teritorija buvo šiaurinėje miesto dalyje, už Mažojo kaimelio, vakarinėje Kretingos plento pusėje, „gale į mišką vedusios alėjos“.
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomo 1951 m. Klaipėdos žemėlapio fragmentas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Kartu šiai kontorai buvo perduoti ir prie šios alėjos galo stovėjusio dviaukščio namo likučiai, kad juos suremontavus būtų įrengtos tarnybinės patalpos ir gyvenamieji butai čia dirbsiantiems žmonėms.
Miesto valymo konotoros viršininkei drg. Pilipilkienei buvo nurodyta paskirtą teritoriją aptverti tvora ir perimetre iškasti kanalus.
Tą pačią dieną VK atgaline data, nuo 1950-ųjų rugpjūčio 15-osios, paskyrė naują Klaipėdos miesto veterinarinės inspekcijos vyriausiąją veterinarijos gydytoją. Ja tapo 1924 m. Tambovsko rajone, Mičiurinsko mieste, darbininkų šeimoje, gimusi, aukštąjį išsilavinimą turėjusi rusė Aleksandra Korobova-Voropajeva Andrejevna.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą