Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-07 |
1923-iųjų vasarą Paryžiuje tęsėsi derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos. Apie jų eigą „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomai dokumentais.
Liepos 16-osios Lietuvos delegacijos, dalyvavusios šiose derybose, parengtame dokumente rašoma, kad prieš penkias dienas vykusio posėdžio metu buvo aptariamas bene daugiausiai nesutarimų kėlęs uosto ir tranzito reglamentavimas.
Dokumente informuojama, kad Klaipėdos krašto delegacijos ir direktorijos vardu kalbėjęs jos vadovas Viktoras Gailius tikino, kad uostas yra visos Lietuvos reikalas, nes „Klaipėdos Kraštas neturi nei galimybės, nei pinigų uostą užlaikyti, kad uosto pavedimas Klaipėdos kraštui blogai atsilieptų tiek į uosto plėtotę tiek į Lietuvos ir tuo pačiu į Klaipėdos krašto reikalus“.
Anot V. Gailiaus, pastarųjų mėnesių patirtis galutinai įrodė, jog Ambasadorių konferencijos komisijos siūlymas dėl uosto valdymo yra „ netikslingas“ ir Direktorija „radusi reikalinga atiduoti Respublikos Vyriausybei uosto valdymą ir administraciją“ (tai buvo padaryta dar birželio 27-ąją).
„Charakteringa detalė: Larochas (komisijai pirmininkavęs Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas George Laroche – M. V.) nutylėjo ir šį kartą neprotestavo prieš Klaipėdos uosto atidavimą Lietuvos Vyriausybei nelaukiant pasirašymo Konvencijos“, – akcentuojama dokumente.
Anot jo, V. Galius taip pat pareiškė, kad Lenkijos atstovas uostą valdysiančiame organe yra nepriimtinas klaipėdiečiams, nes išnuomojus dalį uosto Lenkijai nukentėtų Lietuvos ir Klaipėdos krašto prekyba. Pasak direktorijos pirmininko, klaipėdiečiai palaikė Lietuvos vyriausybės siūlomą uosto valdymo modelį, o Ambasadorių konferencijos komisijos siūlymus „griežtai atmeta“.
Viktoras Gailius – ketvirtas iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pastarosios parengtame projekte buvo numatyta Klaipėdos uosto administravimo komisija, kurią sudarys Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas, Lenkijai 99 metams bus išnuomota speciali zona jūrų uoste ir kt.
Posėdyje savo poziciją dėstė ir žinomas krašto politikas, Prekybos rūmų prezidentas Joseph Kraus. Jis esą irgi „visai griežtai“ pasisakė prieš komisijos siūlytą uosto valdymo modelį ir išreiškė palaikymą Lietuvos delegacijos siūlymui, bet kartu išreiškė norą, kad uosto valdymo organe atstovą turėtų ir Tilžės srities ekonominės organizacijos. Tai esą per Klaipėdą galėtų nukreipti Rytų Prūsijos prekybą.
„Su Klaipėdos uosto planu rankose jis gyvai įrodinėjo, kodėl negalima išnuomoti Lenkijai laisvos zonos ir apskritai uoste dalies ir kodėl musų delegacijos siūlymas teikia ganėtinų garantijų kitų valstybių, tuo pačiu ir Lenkų prekybai. Prieš eidami į posėdį mes tarėmes tais reikalais su klaipėdiečiais, nurodydami kas į kurį momentą turi labiau remti. Toks sutartinas Lietuvos ir Klaipėdos Delegacijų pareiškimas uosto reikalu padarė įspūdžio į Aliantų Komisiją. Reikia pridurti, kad p. Stikliorius įvedinėjo be to, kad Lenkijos atstovo esimas Klaipėdoj gaištų dar labiau sukomplikuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius, nes tokios atstovo asmuo butų nuolatiniame pavojuje. Nurodinėjo, kaipo į pavyzdžius į vokiškųjų paminklą nuvertimą Klaipėdoj“, – rašoma dokumente.
Joseph Kraus – pirmas iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pasisakydamas dėl tranzito klausimo V. Gailius pareiškė, kad Klaipėda sudaro Lietuvos valstybes dalį, „todėl Lietuves Vyriausybės politika ir jos santykiavimas su kaimynais yra kartu Klaipėdos politika“. Tuo metu J. Kraus pareiškė, kad jis negali ir nenori liesti politinių klausimų, tačiau kartu pridūrė, jog Klaipėdos kraštas yra suinteresuotas, kad tranzitas, ypač miško medžiagos plukdymas, būtų kuo greičiau atnaujintas.
Komisija, pasitarusi už uždarų durų, abi delegacijas informavo, jog J. Krauso siūlymas dėl Tilžės srities atstovų uosto valdyme yra nepriimtinas, nes Klaipeda yra atskirta nuo Vokietijos „dėl Lietuvos žemių, esančių Nemuno baseine“, be to rytų prūsai galį naudotis Karaliaučiaus uostu. O klausimas dėl uosto išlaikymo finansinės naštos dar esą bus svarstomas ir į konvencijos projekte atsiras naujas straipsnis, numatantis, „kokiu būdu tos išlaidos butų dalinamos tarp Klaipėdos krašto ir likusios Lietuvos“.
„Laroohe pridurė, kad jis turįs vilties, kad galima busią susitarti ir konvenciją pasirašyti. Tatai davė pamato mums padaryti išvadą, kad Ambasadoriai galų gale priims musų siulymus dėl uosto ir laisvosios zonos. Absoliučiai tikrinti to tuo tarpu negalima. Ypatingai griežtai akcentavo Laroche Nemuno atidarymo reikalą. Tatai esanti Ambasadorių conditio sine qua non (būtina sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti – M. V.)“, – rašė delegacija.
Ji taip pat informavo, kad po šio posėdžio komisija pavedė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos juriskonsultui Frommagean peržiūrėti Konvencijos projekto „juridinę pusę“. Po tokio redagavimo projektas liepos 14-ąją buvo įteiktas Lietuvos delegacijai ir ji rado „visą eilę netikslumų“ bei parengė atitinkamas savo pataisas.
Kartu su šiuo redaguotu projektu paaiškėjo, jog Ambasadorių konferencijos komisija iškėlė naują reikalavimą – kad Klaipėdos krašto laivynas turėtų savo vėliavą, kurioje nebūtų Lietuvos vėliavos spalvų bei būtų naudojamas specialus „požymis, delei kurio Klaipėda susitaria su Lietuvos Vyriausybe“. Delegacija informavo, kad jai toks reikalavimas yra nepriimtinas.
Ji taip pat pasidalino svarstymu, kad Paryžiuje visas politinis ir diplomatinis dėmesys tuo metu buvo nukreiptas į reparacijų klausimą ir santykių aiškinimąsi tarp Prancūzijos bei Anglijos ir Antantė esą išgyveno gan aštrią krizę.
„Tai reikia manyti, yra vienas motyvų, kuris verčia Ambasadorius ypačiai Francuzus eiti prie galutino Klaipėdos krašte sureguliavimo ir gal but padaryti mums šiokių tokių nusileidimų. Be to, popieriniai protestai, į kuriuos niekas nekreipia domės, irgi matomai įgriso Aliantamas. O derybų nutraukimas pastatytų ir juos prieš nevisai malonias perspektyvas. Francija norėtų sureguliuoti savo santykius su Lietuva, paskirti Lietuvai įgaliotą ministerį, eiti prie sudarymo prekybos sutarties. <..> Bet Francijos vyriausybė nemato galimybės tai daryti anksčiau, nei bus pasirašyta Konvencija Klaipėdos reikalu. Iš kitos pusės lenkai dvigubina savo energiją, kad mums pakenkus ir kad įrašius Konvencijon tokių nustatymų, kurie duotų jiems galimybes tvirtai atsistoti Klaipėdoje“, – rašė komisija, savo pranešimą užbaigdama patikinimu, jog į paskutinius savo pasiūlymus žiūri „kaipo į galutinį musų žodį“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą