Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-21 |
Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomi dokumentai, susiję su 1923-aisiais pradėtu įgyvendinti planu Klaipėdos krašte plėsti prolietuvišką spaudą, liudija nuolat istorijoje pasikartojančius įvykius, kai pavojingomis akimirkomis rizikavę ir itin svarbius sprendimus darę idealistai vėliau yra nustumiami ir jų darbo vaisiais, taip pat ir finansiniais, naudojasi kiti veikėjai, iki tol elgęsi kur kas atsargiau.
Taip nutiko ir Klaipėdos spaustuvininkui Viliui Šaulinskiui, turėjusiam tenkintis apdovanojimais, bet ne valstybiniais užsakymais, ir galiausiai palikusiam šį pasaulį vos 42-iejų.
Ir nuoma, ir leidyba
1923-ųjų rudenį Lietuvos jau valdomame Klaipėdos krašte Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys ėmėsi kurti prolietuvišką spaudą.
Tarp klaipėdietiškų to meto dokumentų, dabar saugomų archyve, yra du spalio 3 d. datuotų sutarčių, kurias J. Šaulys ketino pasirašyti su bendrove ,,Rytas“, projektai. Pastaroji 1921-ųjų vasarį kaip kooperatinė buvo įsteigta grupės lietuvių, ketinusių užsiimti spaustuvės ir leidybos verslu, svarbiausiu tikslu laikiusių lietuviškos orientacijos laikraščio leidimą vokiečių kalba. Gavusi Lietuvos vyriausybės lėšų 1921 m. gegužę ji įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“, buvusį Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko) ir jo patalpose įrengė spaustuvę.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
1922-ųjų rudenį Lietuvos vyriausybės lėšomis „Rytas“ buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Jai vadovavo priežiūros taryba ir valdyba, tarp kurių narių buvo Adomas Brakas, Viktoras Gailius, Vilius Sprogys, Jokūbas Stikliorius.
Pirmąją sutartį buvo numatyta sudaryti dėl patalpų nuomos ,,Ryto“ pastate Turgaus g. 48. J. Šaulys ketino išsinuomoti pirmajam aukšte keturis kambarius ir knygvedybos patalpą, kad galėtų ten įkurti redakciją, o ,,apatinėje ,,Ryto” kontoroje“ dar norėjo nuomotis vietą laikraščių administratoriui ir dviem ,,ekspedicijos pagalbininkem“. ,,Rytas“ šias patalpas turėjo parūpinti stalais ir kėdėmis, taip pat turėjo pasirūpinti šildymo, elektros ir valymo paslaugomis. J. Šaulys už jas ir nuomą ketino mokėti 600 litų per mėnesį.
Ši sutartis iš J. Šaulio pusės galėjo būti nutraukta be jokio išankstinio perspėjimo, o ,,Rytas“ apie tokį norą turėjo įspėti prieš mėnesį.
Kitos sutarties projektu buvo numatoma susitarti su ,,Rytu“ dėl leidybos: lietuviško ir vokiško dienraščių bei kas antrą dieną planuoto leisti lietuviško laikraščio gotiškais rašmenimis (visi – 4 puslapių, pirminis ranka nubrauktas variantas – dienraščiai po 8 psl.). Pirmuosius du planuota spausdinti 3000 egzempliorių tiražu, gotiškąjį – 2000 egzempliorių. Už vieno numerio atspausdinimą atitinkamai buvo nurodytas 1006, 942 ir 407 litų tarifas. Atsiskaitymas buvo numatomas kas savaitę, penktadieniais, laikraščių leidėju turėjo būti nurodomas ,,Rytas“.
,,Ryto“ bendrovė kasdieną pristato p. D-rui Šauliui minėtųjų laikraščių tiek egzempliorių, kiek pastarojo užsakyta, paprastu budu sulankstytų. Laikraščių išsiuntinėjimu ,,Ryto“ bendrovė neužsiiminės“, – skelbė vienas iš punktų.
Kitame buvo nurodyta, kad jei ,,dėl darbininkų streiko arba kitokių įvykių, kurie nepriklauso nuo bendrovės gero ar blogo noro laikraščiai negali išeiti, o ,,Ryto“ bendrovė eidama įstatymais ir sutartimis, vistiek privalo mokėti darbininkų algas, tai p. D-ras Šaulys atlygina ,,Ryto“ bendrovei atatinkamą nustatytojo užmokesnio dalį darbininkų algos“. Taip pat J. Šiaulys turėjo įsipareigoti apie ženklų laikraščių tiražo didinimą ar mažinimą, kuris lemtų darbininkų skaičiaus pasikeitimą, pranešti prieš dvi savaites, o tai nepadaręs turėtų atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl laiku neatleistų darbuotojų.
Tuo atveju jei nebenorėtų spausdinti minėtųjų laikraščių, ,,Rytas“ J. Šaulį turėjo įspėti prieš mėnesį.
,,Redakcijos privalo atiduoti spaustuvėn tiktai gerai išskaitomus rankraščius. Už neaiškų laikraščių rinkimą bus likviduojamas atlyginimas“, – skelbė priešpaskutinis sutarties punktas.
„Labai būtų skaudu, jei liktumėm atstumti“
Spalio 16-ąją į Lietuvos aukštąjį įgaliotinį Klaipėdos krašte Joną Polovinską-Budrį raštu kreipėsi Vilius Šaulinskis, kuris nuo 1920 m. buvo Klaipėdos spaustuvės „Lituania“ savininkas ir savo lėšomis leido tik grožinę kūrybą. 1920–1921 m. „Lituania“ buvo vienintelė nuolat veikianti Klaipėdos lietuvių kultūros įstaiga, jos raštinėje vykdavo lietuvių kultūros ir švietimo draugijų renginiai.
V. Šaulinskis aktyviai dalyvavo ir lemtinguose 1923-iųjų įvykiuose. 1961 m. kovą viename iš savo laiškų J. Polovinskas-Budrys apie jį atsiliepė labai šiltai: „Tas nesidėjo herojum, buvo kuklus, bet niekuomet nerodė bailumo, ištesėjo iki galo“.
Tuo metu apie J. Stikliorų, dalyvavusį „Ryto“ veikloje, buvęs karinės Klaipėdos operacijos vadas turėjo visiškai kitokius prisiminimus. Pastarasis gavus Antantės atsiųstos Ypatingosios komisijos ultimatumą dėl sukilėlių karinių formuočių paleidimo esą užpuolęs Martyną Jankų: „Tai tu užvirei visą košę, kuom tu rizikavai, nieko neturi!”
„Ir paleido jo adresu epitetų, nuo kurio Jankus krūptelėjo, kaip botagu gavus, ir jam pradėjo ašaros riedėti. Asmuo, savo nedrąsą, jam gal pačiam taip atrodė, paslėpus išliejimu pikto puolimo ir Jankaus įžeidimo, irgi išėjo“, – 1951-aisiais, Klaipėdos krašto prijungimo 30-ųjų metų proga kalbėdamas Niujorke sakė J. Polovinskas-Budrys.
V. Šaulinskis minėtajame rašte dėstė, jog būdamas Kaune ieškojo savo spaustuvei užsakymų ir kalbėdamasis su valdžios atstovais sužinojo, kad Užsienio reikalų ministerija per J. Šaulį Klaipėdoje ketina leisti du 8 puslapių laikraščius – lietuvišką ir vokišką.
Spaustuvininkas pateikė savo komercinį pasiūlymą, kuris bent jau kainos atžvilgiu buvo geresnis nei „Ryto“: „Laikraštis lietuvių kalba iš 8 pusl. didumas formato ir rinkimo skilčių kaipo lietuviškųjų dienraščių /„Lietuvos“, „Pr. L.Balso“/ toks pat ir popieris 3000 egz. 850 Litų. /aštuoni šimtai penkiasdešimt/ – 2000 egz.- 735 Litų, /septyni šimtai trisdešimt penki/. Laikraštis vokiečių kalba ir 8 pusl. to pat didumo, /kadangi rankraščiai geresni ir pigesnis darbas 6% pigiau/ – 3000 egz. – 800 Litų /aštuoni šimtai,/ o už 2000 egz. – 690 Litų /šeši šimtai devynesdešimt./ <…> Besitariant dėl smulkesnių sąlygų galime mes apsiimti ir ekspedavimą; galime pavesti ekspedicijai ir redakcijai kambarius su telefonu“, – rašė spaustuvininkas.
Kartu V. Šaulinskis dėstė, jog, jo žiniomis, kitos Klaipėdos spaustuvės negalėtų įvykdyti tokių užsakymų, nes joms trūksta lietuvišku raidžių rinkikų.
„Net „Rytas“ kiek mums žinoma, neturi daugiau kaip vieną rinkiką. Gi pas mum yra visi Kl. Kr. lietuviai raidžių rinkikai susispietę. Kadangi daugis jų yra susipratę lietuviai, tai pas mus buvo ir visi streikai išvengti, be kurių kitos spaustuves neišėjo. Taip pat kada vokiečiai tautininkai pereitą pavasarį buvo generalinį streiką organizavę prieš lietuvius, musų spaustuve kaip vienatinė miesto įstaiga veike ir spausdino p. Budriaus ir Direktorijos paskelbimus – įsakymus ir per tą laiką buvo tris kartus streikuojančių užpulta kol musų darbininkai lietuvių kareivių sargybą nepritraukė ir po jų apsauga dirbo. Sunkiai būt buvę apgulos stovį be spaudos paskelbti. Šiandien, kada mes tikėdami lietuvių parama pasistatėme ir specialę darbavietę – didelę spaustuvę, įsitaisėme rotacinę mašiną ir t.t. dienraščių. leidimams, labai butų skaudu jei liktumem atstumti ir pav. abiejų dienraščių leidimą gautų toksai „Rytas“, kuris neturi nei rotacines mašinos nei darbininkų nei darbavietę šiam laikraščiam leisti. Jie turėtų dar šią žiemą statydintis namą. O pagaliau jug ir kainos dar turėtų į klausimą pareiti. Baigiu, tikėdamas, kad šis mano raštas turės pageidaujamų pasekmių“, – rašė V. Šaulinskis.
J. Polovinskas-Budrys šį spaustuvininko raštą po poros dienų persiuntė užsienio reikalų ministro pareigas ėjusiam premjerui Ernestui Galvanauskui. Ant jo lydraščio Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis ranka spalio 24-ąją užrašė: „Pasirodo, rotacinės mašinos dar nėra“ ir kad J. Šauliui pokalbio metu buvo duotos instrukcijos.
Skirtingi likimai
Minėtosios instrukcijos tikriausiai nebuvo palankios idealistui V. Šaulinskiui. J. Šaulys 1924–1925 m. Klaipėdoje redagavo laikraščius „Klaipėdos žinios“, 1924 m. – „Memel-Zeitung“, 1924–1927 m. – „Lietuvos keleivis“. Visus juos spausdino „Rytas“.
Jurgis Šaulys. Aleksandro Jurašaičio (Lietuvos nacionalinis muziejus) nuotr.
„Rytas“ spausdino (o nuo 1936 m. ir leido) beveik visus Klaipėdos kraštui skirtus lietuviškus ir prolietuviškus periodinius leidinius. <…> Šie leidiniai formavo Lietuvai palankią opiniją krašte, todėl bendrovė nuolat gaudavo valdiškų subsidijų, pro pirštus buvo žiūrima į finansinės veiklos pažeidimus – dirbtinai padidintą kapitalą, išpūstus aktyvus. Vykdydama Lietuvos valdžios pageidavimus bendrovė užsiėmė komerciškai nenaudinga veikla ir dirbo nuostolingai, tačiau valdyba beveik kasmet balanse rodydavo pelną ir mokėdavo dividendus akcininkams. <…> Nuolat blogėjant bendrovės finansinei būklei, Finansų ministerija 1938 m. vasarą parengė „Ryto“ akcijų perėmimo planą, privatiems akcininkams sumokant 50 proc. nominalios vertės už pirmos emisijos akcijas. Kraštą atplėšus nuo Lietuvos, bendrovė dar turėjo 240 tūkst. litų skolų“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo istorikas Julius Žukas.
Tuo metu idealistas V. Šaulinskis šią neteisingą ašarų pakalnę paliko jau 1935-aisias, būdamas vos 42-iejų.
„Šiaip jis buvo sveikas, tik pastaromis dienomis, matyti, nuo įtempto darbo buvo kiek pairę nervai. Dėl pairusių nervų jis net vieną naktį klajojo miške ir pajūryje. Persišaldęs gavo plaučių uždegimą, kas ir buvę jo staigios mirties priežastis“, – apie netektį tuomet rašė „Lietuvos aidas“.
Pasak jo, raidžių rinkėjo amato išmokęs Venskų kaime gimęs V. Šaulinskis I pasaulinio karo metais iš fronto buvo pasiųstas į Kauną drauge su kitais Prūsų lietuviais dirbti prie vokiečių įsteigto dienraščio „Dabartis“.
„Gyvendamas Kaune mažai tepaisė karo valdžios draudimo palaikyti ryšius su vietos lietuviais. Jis netrukęs susirado tada likusių Kaune lietuvių būrelį ir jiems kiek galėjo padėjo sunkų okupacijos vargą nešti. Jis vokiečių kario uniformoje lankėsi lietuvių rengiamuose vakarėliuose ir tapo kelių įžymesnių lietuvių namų draugas. Tatai sužinojusi jo vadovybė iškėlė į Vilnių, o paskum jį net norėjo suimti, bet jis kitu vardu slapstėsi. Ir sunkioms aplinkybėms esant jis tuojau surado lietuvius veikėjus ir su jais užmezgė tautiškus ryšius Vilniuje. Nors jam grėsė didelis pavojus, tačiau vokiečių kariuomenei suirimas davė progos laisvai veikti okupuotoje Lietuvoje. Čia kuriam laikui dar buvo palikęs“, – spaustuvininko biografijos faktus netekties proga dėstė laikraštis.
Anot „Lietuvos aido“, tapęs didžiausiu spaustuvininku Klaipėdoje jis gausiai rėmė lietuviškas organizacijas.
„Pažymėtina, kad jo asmenyje sukilimui ruošti turėta labai naudinga pajėga. Slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo. Sukilimo metu jis buvo vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu. Sukilime aktyviai dalyvavo. Pradėjus krašte steigtis Šaulių organizacijai, jis ėmė dirbti šios organizacijos darbą. Buvo pirmasis būrio valdybos narys ir paskum kelerius metus buvo rinktinės valdybos narys“, – rašė dienraštis apie velionį, apdovanotą IV laipsnio Gedimino ordinu, šaulių žvaigžde ir Klaipėdos krašto sukilimo sidabriniu ženklu.
V. Šaulinskio laidotuvėmis rūpinosi Klaipėdos šaulių būrys. Anot laikraščio, palydėti velionį į paskutinę kelionę susirinko minios žmonių.
Manoma, kad šioje nuotraukoje užfiksuotos Viliaus Šaulinskio laidotuvės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Pasijudinus eisenai gedulo maršus iš eilės griežė trys orkestrai – pulko, šaulių ir santariečių. Laidotuvių eisenos pryšakyje jojo raiti šauliai ir nešta organizacijos vėliavos. <…> Paskui karstą ėjo velionės giminės ir šaulių sąjungos Klaipėdos kr. rinktinės valdybos pirmininkas Vanagaitis. Čia nešti jo ordinai ir kiti atsižymėjimai. <…> Visa eisena užėmė visą Liepojos gatvę ir nusitęsė į Prezidento Smetonos alėją“, – apie procesiją į miesto kapines rašė „Lietuvos aidas“.
Pernai lapkričio 30-ąją ant pastato Turgaus gatvėje, kurio vietoje buvo „Ryto“ viešbutis ir spaustuvė, buvo atidengta atminimo lenta J. Stiklioriui.
Tuo metu apie V. Šaulinskį Klaipėdoje šiuo metu niekas neprimena. 2003 m. sausį „Vakarų ekspreso” žurnalistė Audra Venckuvienė rašė apie tai, kad Skulptūrų parke, prie paminklo sukilėliams, susirinko grupelė visuomenės veikėjų ir V. Šaulinskio giminės, išreiškė norą įamžinti jo atminimą. Pasak Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus valdybos nario Kazio Budgino, V. Šaulinskis yra palaidotas būtent šalia paminklo sukilėliams.
„Senelio atminimą Savivaldybės prašėme įamžinti dar 1998 metais, iš architektūros ir urbanistikos skyriaus gavome atsakymą, jog klausimas bus aptartas su istorikais ir architektais, o apie rezultatus praneš. Iki šiol tebelaukiam”, – tada cituotas V. Šaulinskio anūkas Darius.
Tačiau atminimo lentelė V. Šaulinskiui taip ir neatsirado iki šiol, net ir rekonstruojant Skulptūrų parką.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Tai 1923 m atsišaukimai buvo spausdinami Klaipėdoje Šaulinskio spaustuvėje, o ne Kaune kaip teigia mūsų istorikai. Jei Klaipėdos universiteto istorikai nežinojo tiksliai, kur buvo spausdinami, taip ir turėjo pasakyti, bet nenurodyti Kauną. Manau, kad po šio straipsnio tikrai atsiras ženklas, parodantis iškilaus lietuvio amžino poilsio vietą.