Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-22 |
1950-1951 m. Klaipėdos vykdomasis komitetas (VK) greta kasdieninius reikalus lietusių sprendimų priiminėjo ir susijusius su teritorijų planavimu.
Tačiau pastaruosius ištiko šuns balso likimas – centre jie atgarsio nesulaukdavo.
Didžioji miesto dalis – miškas
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ rašo, jog po II pasaulinio karo miestas ilgą laiką neturėjo oficialiai patvirtintų ribų, todėl jo teritoriją nusakantys dydžiai skirtinguose pokario dokumentuose varijuoja.
„Pokariu Klaipėda, galima sakyti, perėmė ikikarinės miesto apskrities (vok. Stadtkreis), suformuotos 1918 m. plotus. 1933 m. Klaipėdos miestas užėmė 3128 ha teritoriją. <…> Pirmuosiuose pokariniuose dokumentuose buvo apytiksliai nurodoma miesto teritoriją sudarius 30 kv. kilometrų. Pirmą kartą ši teritorija buvo išplėsta 1946 m., kai Lietuvos TSR vyriausybė patenkino Klaipėdos prašymą „grąžinti“ miestui mišką ir prijungti prie jo Melnragę bei Girulius. <…> 1947 m. miesto teritorijos dydis buvo įvertintas 45 kv. km, bet 1949 m. lapkričio mėn., rengiant pirmąjį pokariu Klaipėdos generalinį planą, miesto žemės naudmenų dydis buvo nurodytas 4180 ha“, – rašo V. Safronovas.
Pasak jo, du dešimtmečius po karo VK kasmet pats inventorizuodavo žemės naudmenas ir naudotojus bei skaičiuodavo savo administruojamos teritorijos plotus.
Vienas iš tokių sprendimų buvo priimtas 1950-ųjų gruodžio 9 d. Jis skelbė, kad po atliktos galutinės Klaipėdos miesto teritorijos inventorizacijos Architektūros valdyba parengė pažymą, jog žemės naudmenos sudaro 14 754 hektarus.
Beveik pusę ploto – 7320 ha – užėmė miškas. 4224 ha – paplūdimiai. 1010 ha – vandens telkiniai. 918 ha buvo priskirti vasarnamių teritorijoms, 426 ha užėmė pastatai, 404 ha – keliai ir skverai, 360 ha – gamyklos, 150 ha plotas buvo įvardintas kaip kitos paskirties, 42 ha užėmė sodai ir daržai. Akivaizdu, kad arba sprendimą rengę valdininkai, arba minėtoji Architektūros valdyba tuomet buvo padariusi klaidą, nes sudėjus visų išvardintų naudmenų plotus suma gaunasi 100 ha didesnė nei nurodytas visa miesto teritorija.
Nepritardavo ir įtakingi architektai
Kalbos apie tai, jog miestui reikia daugiau prieigos prie vandens yra būdingos ne tik dabartinei, bet ir sovietinės Klaipėdos valdžiai.
1951-ųjų rugsėjo 21-ąją VK nusprendė, kad reikėtų atidaryti prieigą prie marių ties Nemuno gatve, tarp Celiuliozės ir popieriaus kombinato bei Žvejybos uosto. Šis sprendimas buvo motyvuotas generalinio miesto plano projektu ir būtinybe sukurti tokią prieigą pietinėje miesto dalyje.
Žinia, jau nuo XIX a. pab. visa pakrantė nuo Klaipėdos iki pat Smeltalės upės buvo užimta lentpjūvių ir kitų pramonės įmonių. Tarpukariu teritorijoje, kur 5-ajame XX a. dešimtmetyje ėmė kurtis Žvejybos uostas, veikė AB „Maistas” fabrikas.
VK minėtajame savo sprendime nurodė, kad pirmiausiai turi būti įsisavinta apie 2 hektarų ploto, 125 m ilgio Nemuno gatvės teritorija, buvusi priešais geležinkelio atšaką. Žvejybos uosto viršininkas drg. Mitjevas buvo įpareigotas iki spalio 1-osios nugriauti tvorą ir atlaisvinti šią teritoriją. Vyriausias miesto architektas Kostas Černiauskas gavo įpareigojimą nustatyti šios teritorijos ribas, o Miesto komunalinio ūkio vedėjas drg. Medinskas – parengti techninę dokumentaciją ir pradėti šioje vietoje formuoti skverą.
Tačiau, kaip rašo V. Safronovas, dėl negailestingo pramonės plėtros poveikio šis svarbus Klaipėdą projektavusių architektų uždavinys – laisvas priėjimas prie marių – nebuvo įgyvendintas.
„Žvejybos uosto plėtros projektą 1976 m. vykdomasis komitetas derino tik su sąlyga, kad uosto administracija pateiks pasiūlymą įrengti papildomą priėjimą prie marių savo teritorijos ribose. Tais pačiais metais parengtoje Klaipėdos vakarinio pramonės rajono sutvarkymo ir užstatymo schemoje miesto gyventojams prieiti prie Kuršių marių buvo numatyta atlaisvinti dalį Celiuliozės ir kartono gamyklos miško biržos teritorijos. Tai rodytų, kad visą laiką turėta omeny iš esmės ta pati teritorija. Tačiau tokie nutarimai paprasčiausiai nebuvo vykdomi, ir viskas, ką šiuo klausimu pavyko įgyvendinti, tai sukurti laisvo priėjimo prie marių „iliuziją“ prie antrosios perkėlos. Šį rezultatą galbūt iš dalies paaiškina įtakingų miesto projektuotojų nuostatos. Pvz., Petras Lapė, 7-ajame dešimtmetyje miesto architektų bendruomenėje tapęs kone įtakingiausia figūra, 1966 m. labai aiškiai pareiškė: „Kiekvienas supranta, kad kranto metras, kaip sakoma, milijonus kainuoja. Geografinė Klaipėdos padėtis, jog gamtinio uosto sąlygos įgalina maksimaliai išnaudoti kiekvieną pakrantės juostos metrą. Be to, jau nuo senovės visoje šioje juostoje įsikūrė įmonės, kurias perkelti nėra nei prasmės, nei reikalo“, – rašo V. Safronovas.
Braižė ribas, bet palaiminimo nesulaukė
O 1951-ųjų lapkričio 2-ąją VK priėmė sprendimą dėl Klaipėdos miesto ribų nustatymo ir prašė, kad tam pritartų LTSR Ministrų taryba.
Sprendimo priede K. Černiauskas aprašė 17-a raidėmis įvardintų taškų, kuriuos jungiančios linijos ir sudarė miesto ribas. Aprašymas buvo pradėtas A raide įvardinti punktu, buvusiu ties Baltijos jūra. Miesto ribos sutapo su Eketės kolūkio, šalia jo buvusios plytinės sklypo pietine riba, toliau vingiavo Dangės vaga. Nuo jos posūkio į miestą riba ėjo į pietus, palei „Pergalės“ kolūkį, iki Tilžės plento. Toliau ji buvo nubrėžta palei geležinkelio atšaką į Celiuliozės ir popieriaus kombinatą, iki sankryžos su keliu Klaipėda-Šilutė, o nuo čia suko į pietus ir ėjo palei šį plentą, iki kelio, vedusio nuo jo į Smiltelės gatvę.
Nuo šios vietos miesto teritorija ėjo palei Dumpių kolūkio ribą iki Smeltalės upelio, juo – iki kitos minėto kolūkio ir poligono ribos, pasiekė Klaipėdos kanalą. Čia riba pasuko į pietus ir palei kanalą tęsėsi puskilometrį, iki punkto O, kur suko į vakarus iki Kuršių marių.
Taip pat buvo nurodyta, kad į miesto ribas įeina visa Kuršių nerija, nuo Kopgalio, iki Kaliningrado srities. Nerija uostamiesčiui buvo priskirta dar 1947 m. lapkričio 12 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku ir VK šią teritoriją administravo iki 1961-ųjų, kai buvo sudarytas respublikinio pavaldumo Neringos miestas.
Tačiau visos šios miesto nusibraižytos ribos dar ilgai liko be centrinės valdžios reakcijos. Anot V. Safronovo, pirmą kartą uostamiesčio ribos buvo patvirtintos tik 1968 m. rugsėjo 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą