Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2024-09-26 |
Vasarą pristatytą šokėjos ir choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklį-ekskursiją „Soterija“, kviečiantį patirti liūdesį, šią savaitę bus galima išvysti Karklėje.
Šis spektaklis-ekskursija kalba apie rimtą temą ir išgyvenimus – gedėjimą. Ar sunku kurti tokiomis temomis? Kaip į tai reaguoja žiūrovai, juk dažniausiai mes į šokio spektaklius einame tarsi tikėdamiesi pramogos?
Šiuolaikinio šokio kaip ir bet kurio kito meno poveikis, tikriausiai, yra kur kas platesnis, įvairesnis, nei pramoga. Menas, dažniausiai, atspindi tikrovę, o tikrovę, manau, mes matome/patiriame skirtingai, priklausomai nuo kultūros, istorijų, kuriose augome. Abejoju, ar yra kultūra, vieta kurioje suaugusio žmogus gyvenimo nebūtų palietusi netekties tema. Daugumoje šalių mirties, laidojimo tradicijos turtingos įvairiais papročiais, dažnai, skirtingose šalyse, panašiais ritualais. Senojoje tradicijoje mirtis visuomet šalia, ji negąsdino, ji buvo gera (gal, kad gyvenimas nebuvo lengvas).
Šiuolaikinėje vartojimo kultūroje, žmogus atlieka funkcijos vaidmenį, tad jo netektis nesureikšminama, jis lengvai pakeičiamas kitu, o ir pačio gedėjimo tradicija nyksta, tampa asmeniniu reikalu. Be abejo, mirtis yra natūrali, visus aplankanti gyvenimo dalis, tačiau jos patirtis, artimoje aplinkoje, stipriai sukrečia kasdienybę, bandymas nekreipti į tai dėmesio, iškreipia gyvenimo tėkmę.
Manau, kad netektys, nors ir nelengvos, tačiau brandinančios patirtys, dėka kurių įsisąmoniname mirties tikrumą ir patiriame gyvenimo brangumą. Esamos akimirkos laikinumo patyrimas, su visu dabarties turtu, atgręžia mus į „čia ir dabar“ esamą tikrovę, kviečia sustoti, visais pojūčiais priimti jos sudėtingumą, gylį, žaismą.
Gedėjimo tema, išties, gali gąsdinti žiūrovą, jei jis nėra tam pasiruošęs. Todėl svarbu į šią šokio ekskursiją ateitį nusiteikus susitikti savo liūdesį, neviltį, tuštumą be didelių pagražinimų, efektų, protingų nuostatų ar išvedžiojimų kaip viso to išvengti. Gedėjimas – laikas, skirtas pabūti su tuo, ką sunku paleisti – sugrįžti, susitikti, apkabinti, verkti, liūdėti – visa tai, mes žmonės turime išgyventi, kad kažkada vėl galėtume džiaugtis, mylėti, šypsotis. Kaip rašė poetas Kahlil Gibran: „Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau savyje galit sutalpinti džiaugsmo“.
Šią vasarą „Soterija“ jau ne kartą pristatyta skirtingose lokacijose. Kaip prisitaikote, ir kaip renkatės pačias spektaklio lokacijas?
Spektaklis rodytas Nidoje ir Užventyje. Nidoje didžioji dalis spektaklio vyko miške, Užventyje, keliavome per miestelio erdves. Šiame spektaklyje būtinos dvi lokacijos – kapinės ir apleistas pastatas, jų išsidėstymas, lemia spektaklio vietovaizdžius. „Soterija“ skirta nykstančioms, apleistoms vietovėms, miesteliams.
Šokate ir pati esate sukūrusi ne vieno spektaklio choreografiją atvirose erdvėse, kuo tokio pobūdžio kūryba jus žavi, įkvepia?
Esu šokusi daugelyje Agnijos Šeiko kurtuose šokio spektakliuose atvirose erdvėse, 2018 metais sukūriau performansą „Pradžia“ atviroje, Klaipėdos skulptūrų parko erdvėje, įtraukiant žmones su negalia. „Soterija“ – mano kaip choreografės pirmas, ekskursijos pobūdžio darbas. Tai sudėtingas, daug organizacijos reikalaujantis procesas. Šio spektaklio metu įtraukiame dalyvauti ir vietinę bendruomenę, turime skirti laiko juos mokyti choreografijos, supažindinti su lokacijomis, eiga.
Man labai gražus mūsų kraštas – Lietuva su savo mažais miesteliais, jų dvasia, istorija, mediniais nameliais, darželiais, sodais, bažnyčiomis, koplyčiomis, kalneliais, senais dideliais medžiais – tai mane ir įkvepia.
„Soterija“ rugsėjo pabaigoje atkeliauja į Karklę. Ką norėtumėte perduoti spektaklio lankytojams, žiūrovams?
Karklė, ilgą laiką buvo mano mėgstama vieta prie jūros, senos smėlio kapinaitės, savita pajūrio žmonių gyvenvietė. Prieš eidama į kultūros renginius ar spektaklius, aš klausiu savęs – ko tikiuosi? Jei nieko nesitikiu, esu atvira, gali būti, kad kažkas nustebins, atsivers naujai. Jei einu į spektaklį, kurio tema gana konkreti kaip „Soterijoje“ – gedėjimas, paklausčiau, ar esu pasiruošusi susitikti liūdesį ir kitus, su netektimi susijusius nelengvus išgyvenimus, pabūti, prisiminti, keliauti šią atsisveikinimo kelionę, panešti dalį, visiems mums pažįstamo sunkumo kartu. Gal ir nepalengvės, o kartais tai padeda – kelionė išsipildo, „paskutinis lašas nuvarva“ ir virsmas įvyksta – mirties prisilietimas sugrąžina gyvenimui!
Kapų kapai, grabų grabai- tai gal Klaipėdos choreografų modrrniojo šiuoklaikinio šokio dabartinė tendencija? Prisimenu , berots pernai, pajūryje klaidžiojo celofanu apsivyniojusios mergaitės, man buvo tik gaila jų… Nemačiau ten nei meno, nei choreografijos, nebuvo ir parnografijos… Iš didelio rašto neišeikim iš krašto.