Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-29 |
Užtenka vien vardo – visi žino, apie ką bus kalba.
Gatvių pavadinimus keitėme dar Sąjūdžio laikais. Sovietinius stabus nugriovėme iškart, kai tik galėjome – po realaus išsilaisvinimo 1991 metų rugpjūtį. Dar reikėjo desovietizacijos, svetima kariuomenė nebūtų tam trukdžiusi, bet mums kažko neužteko, gal proto, gal valios. Pats Sąjūdis buvo numarintas, pasimetusi tauta pirmuoju prezidentu išrinko kompartijos pirmąjį sekretorių! Desovietizacijos idėja buvo ilgam užmiršta.
Dabar toji idėja atgaivinta, tačiau nukreipta kažkur ne ten. Dėl „guziko“ su penkiakampe žvaigžde dabar turėčiau bėdos, laimei, senų sagų nekaupiu. Tačiau esu prieš istorijos ženklų, kad ir liūdnų ar negarbingų, naikinimą. Kas ta Lietuvos TSR? Kas per persona – liaudies rašytojas? Ir dar daugelio kitų dalykų paklaus jaunas žmogus, pamatęs memorialinę lentą su tokiais ir panašiais užrašais. Kai jos nebeliks, klausimų bus mažiau, o istorinė atmintis jaunose galvose susiformuos sekli, jei išvis susiformuos. Gal to ir siekiama?
Ir kodėl apie praeitį kalbėdami, būtinai turime šį bei tą iškraipyti ar nutylėti, trumpiau tariant, pameluoti?
Štai kad ir Salomėja Nėris. Iš aukštai ir iš visokių pašalių poetė kaltinama tuo, dėl ko ji visiškai nekalta. Girdi, Stalino saulę mums atridenusi… Išeitų, rusų tankai čia niekuo dėti?
Žinia, dalis visuomenės, taip pat ir Salomėja, iš pradžių įvykius sveikino. Bet prisiminkim, kokia liūdna tada buvo Lietuvos padėtis. 1938 metais Lietuvą pažemino lenkai, 1939 metais apiplėšė vokiečiai. Su Latvija broliškų santykių megzti nesisekė. Vakarai palaikė lenkus. Vienintelė TSRS mus rėmė – veidmainiškai, bet kas galėjo žinoti? Iš lenkų atėmė, mums atidavė sostinę Vilnių. Pats prezidentas Smetona sakė, kad reikėtų dėtis su rusais, nes vokiečiai mūsų tautai pavojingesni, vadino TSRS drauginga valstybe. O Salomėja ką – privalėjo manyti kitaip? Ar ji ką nors žinojo apie planuojamus trėmimus, kaimo kolektyvizaciją ir kitas būsimas bėdas? Ne. Todėl kaltinti Salomėją ir kitus už jų iliuzijas yra mažų mažiausiai nesąžininga.
Sutinku, kad Salomėjai kaip žmogui, kaip dukrai ar žmonai, yra ko prikišti. Apie tai nepriklausomais laikais jau ne sykį rašyta. Antai, Viktoras Alekna, S. Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, nuo 1993 metų išleido ne vieną jai skirtą veikalą. Turiu ir aš jo 2006 metais išspausdintą knygą „Salomėja“. Daug poetės nuodėmių ten surašyta ir daug anksčiau, negu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui viena žurnalistė parašė išgarsintą pažymą. Tačiau kitaip nei ten, „Salomėjos“ autorius ir, man regis, skaitytojai neteisia poetės už nuodėmes, palikdami tai Aukščiausiajam. „Kas be nuodėmės, tegu meta į ją akmenį“.
Gudresnė už kitus ji nebuvo. Salomėja, kaip ir daugelis iš nepatenkintų bendra padėtimi ar tautininkų valdžia, tikėjo tuo, ką matė. Nauji sovietų kariniai kontingentai 1940 metais neatrodė pražūtingai. Juk jau beveik metai sovietų karinės bazės buvo Lietuvoje, ir nieko blogo neatsitiko. Dabar vietoje Smetonos – Liaudies vyriausybė. Pažiūrėkit į jos sudėtį – nė vieno komunisto! Galvanauskas, Krėvė ir kiti – visi, atrodytų, padorūs žmonės, inteligentai. Citata iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos: „J. Paleckis tikino, kad bus išlaikyta Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, suverenitetas, demokratinės teisės ir laisvės, vykdoma savarankiška politika, su SSRS palaikomi glaudūs draugiški santykiai. Liaudies vyriausybe, ypač ministru V. Krėve, Lietuvos žmonės pasitikėjo“. O Salomėja turėjo tuo netikėti? O Salomėja turėjo užsispirti nerašyti poemos apie Staliną, kuris jai turbūt rodėsi Lietuvos geradariu? Atsisakyti tos ceremonijos Maskvoje, kur Lietuva buvo „priimta“ į TSRS? Kodėl? Negi Salomėja privalėjo nuspėti ateities įvykius?
Bijau, kad Sniečkus, ir tas ne visus Stalino planus žinojo. „Tarp lygių lygi ir laisva“ – taip Salomėja ir dar daug kas vaizdavosi Lietuvos vietą Tarybų Sąjungoje. Gal taip, kaip mes šiandien matome Lietuvos vietą Europos Sąjungoje? Naivumas – taip, bet naivumas nėra išdavystė.
Akys visiems atsivėrė tik 1941 metų birželį, per pirmąją tremtį. Po savaitės – karas. Ar spėjo Salomėja apie trėmimus ką nors tikro sužinoti? Tačiau su sūneliu pabėgusi nuo fronto į Rusiją, netruko daug ko sužinoti, patirti ir suprasti, į kokį siaubą pateko lietuvių tauta ir ji pati. Tai yra paliudyta – skaitykim!
O šiais laikais kabinti ant Salomėjos išdavikės lentelę už jos 1940 metų paklydimus yra negarbinga, nepadoru.
Dar ir dar kartą skaitydamas Salomėjos eiles, matau, kad savo straipsnelį paskubėjau skelbti. Norėjau, kad 1940-ųjų Salomėja visų to laiko įvykių kontekste būtų suprasta ir išteisinta, ko neišsižadu ir šiandien, bet neturėjau nutylėti, kad nuo 1941 metų poetė kūrė ir veikė jau kitame fone, kuriame ji vertintina kitaip. Reiktų straipsnelį papildyti, o paskutines dvi pastraipas pakeisti, keičiant ir pabaigos akcentą. Gal taip ir padarysiu, bet kaip tai galėčiau paskelbti, dar nežinau.
O gal tikrai? O gal tikrai su ta mūsų Salomėja viskas gerai? Tiek metų gatvė buvo Salomėjos Neries, lai tokia ir lieka. Tik tiek, kad bet kokiu atveju reikia ištaisyti esamus netikslumus. Poetei, kurios garbei pavadinta gatvė, vardą ir pavardę SALOMĖJA davė jos tėvai. Davė dar tada, kai poetė buvo per maža, kad būtų galėjus spręsti kaip ją pavadinti. Bet 1942 metais poetė , jau būdama suaugusi, politiškai subrendusi, ištekėjusi ir net auginanti santuokoje gimusį vaiką, galutinai apsisprendė. Būdama santuokoje dar kartą ištekėjo, ir pasivadino SERAFIMA SEMIONOVNA VERŽBILOVSKAJA. Tai savanoriškas, savarankiškas, apgalvotas suaugusio žmogaus sprendimas, kuris gal kai kam nepatinka, bet poetės sprendimą turime gerbti. Todėl paliekant esamą gatvės pavadinimą prie esamo pavadinimo, per brūkšnelį, reikėtų pridėti ir tikrąją poetės pavardę, vardą ir tėvavardį. O gatvės pradžioje reikėtų pakabinti memorialinę lentą, kurioje būtų iškalta sentencija: NET TARP TALENTINGŲ POETŲ PASITAIKO KOLABORANTŲ. Praėjus šitiekai metų spėlioti ką poetė žinojo, o ko nežinojo, ko tikėjosi , o kas jai buvo netikėta – tuščios kalbos . Jau nuo 1928 Salomėja aktyviai dalyvavo komunistuojančių rašytojų veikloje. Ji tikrai nebuvo naivi mergaičiukė, kuri 1940m tiesiai iš dangaus nukrito į sovietinių okupantų glėbį. Ir tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Norint paminklo -statykite. Statykite Eglei, statykite Žilvinui, statykit raganai, kuri nepalieka pėdų, o Serafimai nestatykite, nes kažkada seniai, ji buvo stipriai pasiklydusi ir todėl daug ir negražiai pripėdavo.
Ačiū už atsiliepimą, bet šiek tiek pasiginčysiu. Smulkmena, tačiau Salomėja perėjo į trečiafrontininkų (greičiau kairiųjų, negu komunistuojančių) pusę ne 1928, bet 1931 metais. Jos ryšio su Veržbilovskiu istorija garbės jai nedaro, tai (ir dar kai ką) turėjau galvoje, rašydamas, kad Salomėjai kaip dukrai ar žmonai, yra ko prikišti. Ar Veržbilovskis buvo jos meilužis, niekas nežino, su žvake nestovėjo – laiškuose Veržbilovskiui Salomėja labai santūri, vadina jį „Jūs”. Kad buvo susirašę kaip vyras ir žmona, lyg ir paliudyta, kaip ir tai, kad tam neva būta formalių priežasčių. Metrikacijos pažyma, kuri cirkuliuoja internete ir pateikiama žurnalistės Vilkelytės pažymoje LGGR centrui, tėra dublikatas, datuotas 1950 m. gegužės 31 d. Kam po Salomėjos mirties praėjus keletai metų parūpo tokį dublikatą įsitaisyti? Salomėjos amžius ten skiriasi nuo tikrojo 4 metais. Argi ne keista? Į Lietuvą Salomėja grįžo kaip Bučienė, gyveno su vyru Bernardu Kaune. Kodėl ne su Veržbilovskiu, kuris taip pat buvo Lietuvoje, Vilniuje? Daug miglos, ir neaišku, kiek šioje istorijoje tikro, o kiek išgalvoto, gal net klastotės.
Gėda ir del kaljavijo paminko sunaikinimo
Prie ruso tikrai daugiau buvo tvarko negu dabar. Visur vieni vagys. Baigia visa Lietuvėlę išvogti. Atsigręžkime ir pažiūrėkime kiek po karo buvo padaryta Lietuvos labui, nekalbu apie tremti. Visa kas buvo sugriauta buvo atstatyta. Kiek nutiesta nauju keliu, tiltu (dabar visi griuva be priežiūros). Apie 80-90 metus jau ir kaime žmonės gyveno kaip mieste. Kas dirbo, tas turėjo. Kas yra gero pastatyta, ypač per paskutinius keturis metus?????? sugriauta begalė.
Negi dabar viskas yra blogai, o prie ruso viskas buvo gerai (išskyrus trėmimus, kaip pats pridėjote)? Aš manau kiek kitaip. Kaip kad dabar ne viskas yra gerai, taip ir anksčiau ne viskas buvo blogai.
Didysis istorikas prabilo… naivūs pasvarstymai su klaidomis. Kalba eina tik apie gatvės pavadinimo keitimą Klaipėdoje ir tiek. istorinės tradicijos sugrąžinimą – Stoties gatvė.
Istoriku nesivadinu, tuo labiau didžiuoju (ačiū!). Kartą juokais esu rašęs, kad turiu vidurinį istoriko išsilavinimą, nes istorijos mokiausi vidurinėje mokykloje. Na, Jūsų istoriko išsilavinimas turbūt daug aukštesnis, kad mano mintis nedvejodamas įvertinote kaip naivius pasvarstymus su klaidomis.
Meldžiu vieną kitą mano klaidą nurodyti. Mokytis niekada nevėlu, būsiu dėkingas!
Ypač sužavėjo šio teksto „autoriaus” išvesta paralelė tarp 1940 metų SSSR ir… dabartinės 2024 metų Europos Sąjungos. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tai, pasirodo, yra visai tas pats?.. Nieks. O Aleksandras ėmė ir sugalvojo. Ir dar parašė.
Jums 1940 metų TSRS ir dabartinė ES yra „visai tas pats”? Man – ne. Rašau, kad Salomėja ir dar ne vienas ano laiko žmogus vaizdavosi Lietuvos vietą Tarybų Sąjungoje galbūt taip, kaip mes šiandien matome Lietuvos vietą Europos Sąjungoje. Nejaučiate skirtumo tarp būti ir įsivaizduoti esant?
sakai,a sakai! kas ta kacapine lerva!Nezinai?
Bandysiu kalbėtis su savo aršiaisiais oponentais, pradėdamas nuo pirmojo iš apačios.
Žinau, kas buvo Salomėja, tiek, kiek apie ją paskelbta. Turbūt ne viską žinau, bet, regis, daugiau už tamstą, kitaip paties liežuvis neapsiverstų ją išvadinti šlykščiais žodžiais.