Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-09 |
Dabartinei Klaipėdos valdžiai ir verslui skundžiantis dėl prasto regiono pasiekiamumo oro transportu, pasižiūrėjus į istoriją atrodo, kad galbūt uostamiestis buvo tiesiog kažkieno prakeiktas ir jam niekada nebus lemta patirti proveržio šioje srityje. Reguliarūs skrydžiai į tuometinį Klaipėdos oro uostą tarpukariu nutrūko, o ankstyvuoju sovietmečiu centrinė valdžia gailėjo uostamiesčiui ne tik geresnio susisiekimo, bet net ir metalo laužo iš griūvančio oro uosto angaro.
Apie šias ir kitas to meto transporto aktualijas – dar viename istoriniame „Atviros Klaipėdos“ rašinyje, rengiamame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.
1951-ųjų vasarą Vykdomasis komitetas (VK) apibendrino gegužės 25 – birželio 10 dienomis atliktos pusmetinės miesto automobilių techninės apžiūros rezultatus. Jo sprendime dėstyta, kad lyginant su antruoju 1950-ųjų pusmečiu, automobilių skaičius mieste išaugo 20 proc.
Konstatuota, kad jų būklė buvo geresnė – 1950-ųjų antrą pusmetį važiuoti galėjo 81,2 proc. transporto priemonių o 1951-ųjų vasarą – 85,7 proc. Šio rodiklio augimo priežastimis buvo įvardinti parko papildymas naujais sovietinės gamybos automobiliais, kokybiškesni remonto darbai autoūkiuose, taip savalaikis susidėvėjusio transporto keitimas trofėjiniais automobiliais.
Kaip į gerą pusę autotransporto priežiūros srityje pasitaisiusias organizacijas VK įvardijo Laivų remonto gamyklą, Baltijos laivų statyklą, Celiuliozės ir popieriaus kombinatą bei Jūrų prekybos uostą. Tačiau kartu miesto valdžia konstatavo, jog daugelyje autoūkių su jų transporto priemonių priežiūra buvo prasti reikalai – neturėta profilaktinių darbų ir remonto grafikų, padangų apskaitos, garažų, buvo pavagiami dideli kiekiai kuro.
Įvardijo VK ir gėdą miestui šioje srityje dariusias įstaigas bei jų vadovus: Miesto valymo kontoroje, kuriai vadovavo drg. Pilipenkienė, iš 10 automobilių tik vienas dar buvo važiuojantis ir remontuotinas; iš 19 Gostorg (direktorius drg. Safonovas) automobilių suremontavus galėjo toliau tarnauti tik 10, kurie buvo laikomi po atviru dangumi, nes organizacija neturėjo garažų, o autodirbtuvės buvo įsikūrusios sename sugriuvusiame ūkiniame pastate; gamykla „Artojas“, vadovaujama drg. Savalijskio, turėjo tik vieną važiuojančią mašiną, o du ZIS-5 buvo jau išrinkti; Miesto žuvies kooperatyve (direktorius drg. Gordejevas) iš devyni automobilių važiavo tik keturi; Gamykloje Nr. 7 (direktorius drg. Karpenko) važiavo tik pusė transporto priemonių iš turėtų šešių.
„Šių išvardintų autoūkių vadovai neatsakingai nesaugojo brangaus valstybinio autotransporto turto. Ypač nusikalstamas požiūris eksploatuojant transportą yra Miesto valymo kontoroje“, – konstatavo VK, bet tik įspėjo visų minėtų įmonių vadovus.
Kartu miesto valdžia įpareigojo visas organizacijas iki spalio sutvarkyti turimus automobilius ir susirasti garažus jiems laikyti. Taip pat VK „kategoriškai uždraudė“ eksploatuoti techniškai netvarkingus automobilius ir sėsti prie vairo neturintiems vairuotojo pažymėjimo. Kontroliuoti, kaip vykdomas šis sprendimas, buvo pavesta Klaipėdos miesto valstybiniam autoinspektoriui drg. Janušui.
Transporto būklę tikriausiai turėjo pagerinti ir 1951-ųjų gruodžio viduryje VK priimtas sprendimas paimti iš Vietinės priešlėktuvinės gynybos organizacijos lengvąjį automobilį „Willys“ ir jį perduoti trestui „Vodokanal“ (savivaldybės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ pirmtakui). Vandentiekininkai buvo įpareigoti šį automobilį suremontuoti ir tinkamai eksploatuoti.
1951-aisiais buvo sprendžiami ir su oro transportu susiję klausimai. Tarp tų metų slaptais buvusių VK dokumentų yra jo pirmininko Kazimiero Petrausko kreipimasis į SSRS Vyriausiosios civilinės aviacijos valdybos „Aeroflot“ viršininką ir aviacijos ministrą maršalą Semioną Žavoronkovą.
K. Petrauskas išdėstė, kad pačiame mieste esančiame aerodrome, naudotame „sanitariniams lėktuvams“, stovėjo buvusio vokiško metalinio angaro likučiai, kuriuos reikėtų demontuoti, nes jie jau nevertingi, aerodromo darbuotojai šio objekto nesaugo, tad metalas iš čia buvo vagiamas. Klaipėdos valdžia prašė perduoti jai šį objektą, kad metalo laužą galėtų panaudoti mieste vykdytose statybose.
Į tokį prašymą netruko sureaguoti „Aeroflot“ viršininko pavaduotojas Markas Ševeljevas, atsiuntęs raštą šios organizacijos Lietuvos skyriui vadovavusiam pulkininkui drg. Stjažkovui ir padubliavęs jį Klaipėdos VK pirmininkui. Pastarąjį atsakymas neturėjo nudžiuginti.
M. Ševeljevas Lietuvos TSR „Aeroflot“ skyriui nurodė skubiai demontuoti minėtuosius angaro likučius, bet metalo laužą atiduoti ne miestui, o organizacijai Glavtorčermet, kad būtų vykdoma Pabaltijo karinės apygardos nustatyta metalo laužo pridavimo norma.
Pasak istoriko Vyganto Vareikio, oro uostas neužstatytoje ir lygioje vietoje prie Rumpiškės dvaro buvo įrengtas Pirmojo pasaulinio karo metais. Pro čia ėjo geležinkelio atšaka, buvo pastatyti angarai lėktuvams ir namas lakūnams. Nuo 1921 m. balandžio 1 d. aviacijos bendrovė „Danziger Luftreederei“ čia ėmė skraidinti paštą iš Dancigo (dabar – Gdanskas), per Karaliaučių į Klaipėdą. Nuo liepos 29 d. linija buvo pratęsta iki Rygos, o nuo rugsėjo 20 d. – iki Talino.
1924-1927 m. vietinėje spaudoje vis buvo minimi įvairūs tarptautiniai skrydžiai, tačiau nuo 1927-ųjų gegužės jų nebeliko. Pasak kraštotyrininko Kęstučio Demercko, vėlesnėse nuotraukose jau matyti tik vokiški „Junkers” tipo lėktuvai, atskridę privačiais skrydžiais. Yra žinių, kad tarpukariu čia veikė Klaipėdos oro klubas, kuriame buvo rengiami sklandytojai, vykdavo sklandytuvų krikštynos.
Anot istoriko Vasilijaus Safronovo, pokariu skrydžiai oro uoste buvo atnaujinti 1946 m. kovą, kai pradėta aptarnauti nuolatinio susisiekimo linija Klaipėda-Vilnius.
1947-ųjų gegužę VK savo sprendimu jau funkcionavusiam Klaipėdos oro uostui buvo priskyręs 65 ha ploto teritoriją senojo aerodromo vietoje, piečiau Rumpiškės dvaro. Rytine prisikirto sklypo riba buvo nurodytas Šilutės plentas, pietine – pramoninis geležinkelis, vakaruose – gyvenvietė. Ši teritoriją oro uostui buvo išnuomota penkeriems metams.
Beje, su aviaciniais reikalais Klaipėdai nesisekė ir vėliau. Pasak V. Safronovo, 1951 m. pabaigoje miesto administracija nusiuntė prašymą Lietuvos TSR ministrų tarybai išplėsti oro susisiekimo linijų skaičių, tačiau jis buvo atmestas, nes Klaipėdos miesto teritorija buvo įtraukta į pasienio zoną su joje galiojusiu ypatinguoju civilinės aviacijos skrydžių režimu.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Oro uostas? Ne, Klaipėdoj tokio nereik..,. 😀
Panui xsui , dėl sostinės vairuotoju kultūros , panowe nesat autobusu važiavęs , ten ir geriama ir parūkoma ir nusimyža autobuse jeigu prispaudžia reikalas , ir dar miesto centras Tuskulėnų parko stotelė girta moteriškė , naglai stotelėje nusimyža kur aplinkui pilna žmonių su vaikais , ir niekas nieko , jokios reakcijos , dienos metu . Nereikia Klaipėdiečių mokinti kultūros žiūrėkit į savo miestą , kaip ne kaip sostinė .
Kas pagyvenę Vilniuj atsikrausto į Klaipėdą, pagyvenę čia suvokia koks skirtumas ir atotrūkis tarp valdžios ir gyventojų, lyginant abu miestus.Jau vien ką reiškia viešasis transportas, jo maršrutai ir vairuotojų puikybė…Vilniuj tai būtų išspręsta per pusmetį, bet čia niekam neįdomu…
https://suno.com/song/bad5a9da-77a3-4100-b981-1b8376402314
Pavadinimas: Plieninis uostas
—
[Posmas 1]
Klaipėdos žemėj, kur vėjai šalti,
Stovėjo angarai lyg plieniniai milžinai,
Praėjo metai, dingo skrydžiai aukšti,
Dabar tik rūdys ir tušti takai.
[Priedainis]
O, plieninis uostas, kur vėjai dunda,
Kur skrydžių aidas slepiasi po žeme.
Laikas sėja rūdis, ir viltis nublunka,
Bet mes dar stovim – Klaipėdos dalis, kovos liepsna.
[Posmas 2]
Dancigo paštas ir lakūnų balsai,
Atvykdavo su svajone skristi tolyn,
Bet tarp valstybės ir miesto keliai —
Tik metalo laužas, kur senų lėktuvų aidai.
[Priedainis]
O, plieninis uostas, kur vėjai dunda,
Kur skrydžių aidas slepiasi po žeme.
Laikas sėja rūdis, ir viltis nublunka,
Bet mes dar stovim – Klaipėdos dalis, kovos liepsna.
[Tiltas]
Kai lėktuvų šešėliai nebedengia žemės,
Klaipėda svajoja apie skrydį prarastą.
Prie Rumpiškės – tik rūdys, tik metalo tyla,
Istorija gyva, bet sparnai nulūžę, praeitis nublanko.
[Priedainis]
O, plieninis uostas, kur vėjai dunda,
Kur skrydžių aidas slepiasi po žeme.
Laikas sėja rūdis, ir viltis nublunka,
Bet mes dar stovim – Klaipėdos dalis, kovos liepsna.
[Pabaiga]
Galbūt kada nors vėl pakilsime aukštai,
Galbūt Klaipėda atgims su nauja jėga.
Bet kol kas mes čia, tarp rūdžių ir šešėlių,
Plieninis uostas – mes tavo vaikai.
https://suno.com/song/fb40f11d-5afc-4ed8-ae7a-13dc60e899dc