Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-10-10 |
Kas yra tolerancija, žino visi, tik pats žodis kiek rėžia ausį. Galima apie ją kalbėti valandų valandas, nes ši sąvoka labai plati. Aš pasakysiu, kad pakanta yra asmeninė (vieno su kitu), grupinė (šeima, klasė, darbo kolektyvas) arba valstybinė (bendruomeninė). Apie pirmą kalba ir ją tyrinėja psichologija, antrajai daug dėmesio skiria sociologija. Man svarbi trečioji, nes vis tenka susidurti su pakantos problemomis šioje srityje.
Negali sakyti, kad tema nauja, nes dar didysis Gediminas rašė laiškus ir vis kvietėsi svetimšalius keltis gyventi į Lietuvą. Atsikėlė, apsigyveno, turėjo savus papročius, kalbą ir kultūrą. Nevardinsiu visų tautų, kurios gyvena kartu su mumis. Vienos mažesnės, kitos didesnės, vienos nykstančios, kitos augančios. Viena, kas jau pastebima daugelio, lietuvių skaičius mažėja, atvykusių kiekis vis auga. Gal tame nebūtų nieko bloga, jei ne kelios detalės.
Viena, kai kurie atvykėliai nesiruošia su vietiniais gyventojais kalbėti jų kalba. Kita yra ta, kad šiems žmonėms reikia mokyklų, darželių, sveikatos įstaigų ir t.t. Jie nori tuo naudotis, nes mes gyvename civilizuotame krašte. Trečia, kai kurios atvykusių grupės siekia gyventi pagal tuo įpročius ir tradicijas, kuriuos jie perėmė gimtajame krašte, viskas būtų gal ir neblogai, bet jie gali turėti savo vertybes ir juridinius požiūrius, nesutampančius su europietiškais. Kaip tik todėl kyla „nesusipratimai“ su įvairiom diasporom Vokietijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje.
Skirtingos kultūros su skirtingomis religijomis kitaip žiūri į moterų ar religijos vaidmenį visuomenėje. Kai randasi mišrios šeimos iš europinės kilmės šalių, tas skirtumas lyg nedidelis. Tačiau rytų ir vakarų kultūrų sankirta ne visuomet yra pakanti, dažniau yra absorbuojanti ir vienpusiška. Paprastas pavyzdys – japonų ar kinų šeimos su europietėmis. Europietės tampa kitatautėmis.
Dar vienas „keistas“ aspektas yra apranga. Kai kuriose rytų šalyse yra griežti reikalavimai moterų aprangai, jos kartais turi dengti visą kūną, kartais specialią dalį. Net kai kurie krepšininkai iš tokių šalių negali žiūrėti į merginas per pertraukėles, nes jos ne taip apsirengusios. Jau ir nusikaltėliai išmoko pasinaudoti tokios aprangos ypatybėmis savo nusikaltimų priedangai.
Tęsiant keistumus, galima pereiti ir prie religinių ritualų bei mūsų įpročių. Muedzinas (asmuo, mečetėje šaukiantis tikinčiuosius maldai) penkis kartus per dieną kviečia atlikti maldos veiksmus ir tai skleidžiama per garsiakalbius ar net iš bokštų. Europoje iki šiol mes girdėdavome varpų skambesį. Ar jį galima pakeisti šaukliu?
Kai nuvažiuoji į svečią šali, minėti dalykai būna egzotika. Ne veltui važiavai pasižiūrėti, ko pas mus nėra. Tačiau visai kita situacija, kai pas tave namie prasideda tai, ko niekada anksčiau nebuvo.
Yra žmonės, kurie taikosi prie aplinkos, kalbant apie atvykėlius, tai vadinama integracija. Bet yra ne vienas atvejis, kai randasi gana didelės bendruomenės, kurios ne tik neprisitaiko prie šalies įstatymų ir papročių, bet siekia įdiegti savuosius. Ir tai ne tik apie musulmonus Londone ar kinus Vašingtone. Pasaulis maišosi, tautos vėl keliauja, apsigyvena ten, kur senbuvių mažėja ir gali palaipsniui juos išstumti.
Lietuviai istoriškai yra susidūrę su germanizacija ir rusifikacija. Galimi ir kiti variantai. Tik tai būdavo išoriniai poveikiai, dabar laukia nauji iššūkiai. Ar jau mokame su jais susidoroti? Abejoju, nes jie net nėra įvardijami kaip problema. Ką galima leisti, ko reikia reikalauti iš tų, kurie atvyko pas mus ne trumpam, o visam laikui?
Nelabai liberalu, visai ne globalu, bet kaip tik dėl to man labai patiko. Bravo!