Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-28 |
Pagalvojau štai: nieks nerenka parašų, nepliekia peticijų ir nestovi „iki galo“ dėl nykstančių ir triuštančių paveldo pastatų Šilutės mieste – pastato prie stadiono, privatizuoto Rittens’o namo, Tilžės g. 3 trupančių balkonų, apsiaustų žaliais tinklais bene dešimtmetį, nemosikuoja kuokomis dėl to, kad rajone nėra paveldosaugininko (nors dorom akim buvo švelniai pažadėtas). Dėl išmirkusių ir pajuodavusių Pfeiffer’io freskų Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje irgi širdies niekam neskauda.
Mes gi katalikai, kas mums tie liuteronai ir jų rypavimai! Rypavimai beveik nutilo, beje, nes valdžios koridoriuose mesta frazė suirzus „ir vėl tie liuteronai!“ pranašavo audras ir sankcijas, o gal net pastatymą prie sienos (tai sarkazmas, beje). Tik nuolankiai sulinkęs ir žvelgiantis iš apačios viršun liuteronas pakenčiamas. Jam galima paberti trupinių, kaip karveliui parke ir atlaidžiai atsidusus, nuginti šalin. Mes gi šio krašto šeimininkai!
O štai tilto spalva taip visus sujaudino, taip sujaudino, tiek daugelis koneveikia pilkąjį variantą, nes geltonasis, pasirodo, atspindėjo vietinių tapatybę. Visa kita tapatybės neatspindi, ir kokio bieso dėl to pergyventi? „Vokiečių“ bažnyčios, „vokiečių“ namai, kapinės, paminklai – teprasmenga!
Paralelės kartais atveria akis, o taip. Fariziejiška veidmainystė irgi.
Tiltas atvėrė nevienodą požiūrį, regis į tuos pačius dalykus: dėl tilto spalvos plėšomi marškiniai, tuo metu ramiai ir abejingai žiūrima į pasibaisėtiną paveldinių buvusios Rytprūsių teritorijos pastatų likimą.
Kadangi, kaip tenka pastebėti, beveik kiekvienas šiandien tapo ekspertu ir visų galų žinovu, pateiksiu specialistų vertinimą ir išvadas to „nelaimingo“ tilto klausimu.
Dėl Šilutės tilto argumentus pateikia Ingrida Gečienė, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus specialistė:
„Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas draudžia naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų aplinkos autentiškumą bei jų vertingąsias savybes, registruotas Kultūros vertybių registre. Autentiškumas – kultūros paveldo objekto ar vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą–formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką. Taigi, svarbi istoriškai susiklosčiusi išraiška, vaizdas aplinkoje, ką neabejotinai įtakoja kultūros paveldo objekto spalvinis sprendimas. Šilutės tiltas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, esanti Šilutės miesto istorinės dalies (vietovės) teritorijoje. Todėl labai svarbu išsaugoti ne tik kultūros paveldo objekto autentiškumą, bet ir autentišką istorinį Šilutės miesto istorinės dalies vaizdą. Šilutės kraštui nebūdinga spalva neigiamai veikia istorinį kontekstą ir vizualinį autentiškumą.
Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, kultūros paveldo tvarkyba vykdoma remiantis tyrimų pagrindu. Buvo atlikti Šilutės tilto tyrimai: nuimti dažų sluoksnai, kurie parodė, jog pirminė tilto spalva – pilka. Pilka tilto spalva užfiksuota ir istoriniuose Šilutės atvirukuose. Klaipėdos regione, net visoje Respublikoje ir net kitose Europos šalyse istoriškai tiltai nebuvo dažomi ryškiomis spalvomis. Remiantis ir kitų kultūros paveldo objektų – tiltų tyrimų medžiaga ir istorine analize, 19a. ir 20 a. pradžioje plieniniai tiltai dažniausiai buvo dažomi pilka spalva.
Paprastai vertingiausia laikoma pirminė – autentiška spalva.
Pilka spalva harmoningai įsilietų į istorinę miesto aplinką. Šiuo metu esanti geltona tilto spalva kompoziciškai dalina miestą į dvi dalis. Šilutės kraštui nebūdinga spalva išsiskiria istorinėje aplinkoje.
Šią išvadą patvirtina ir kitų regiono istorinių tiltų tyrimai (pvz., Priekulės tiltas, tiltai per Karaliaus Vilhelmo kanalą, Kūlupėnų geležinkelio tiltas Kretingos rajone), kuriems taip pat nustatyta pilka spalva.
Geltona tilto spalva atsirado sovietmečiu (pirmąkart buvo perdažyta geltonai ruda spalva 1950 m.). Pažymėtina, jog tuo metu dažų pasirinkimas buvo labai ribotas ir, greičiausiai, tai buvo vienintelė tuo metu prieinama dažų spalva, skirta tokios kategorijos objektams, tokia pat spalva buvo dažomi ir dujotiekio vamzdžiai.
Sovietmečiu atsiradusi, o vėliau pakartotinai perdažyta dar ryškesne geltona (1997 m.) spalva:
Tilto restauravimo projektą rengė atestuotas, didelę patirtį turintis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas. Projektui atlikta paveldosaugos ekspertizė, kurią vykdė specialistė, turinti teisę ekspertuoti tvarkybos darbų projektus.
Verta pasitikėti specialistų kompetencija ir tyrimais pagrįstomis išvadomis.
Be to, tiltai yra strateginiai objektai, kurie karinių konfliktų metu naikinami pirmiausiai. Dėl šios priežasties vengiama ryškių spalvų, kurios pastebimos iš tolo. Atsižvelgiant į valstybės saugumo interesus, netikslinga imtis veiksmų, kurie padarytų kultūros paveldo objektą lengviausiai sunaikinamu.
Taip, geltona spalva yra įprasta, bet įprantame nebūtinai prie geriausio ar autentiškiausio sprendimo. Ar tikrai dėl įpročio verta aukoti istorinę aplinką ir autentiškumą, dėl kurio Šilutė yra išskirtinė ne tik regione, bet ir visoje Lietuvoje?“
Kaip sakoma, dantukų taisyti eikime pas stomatologą, apendicitą operuokime pas diplomuotus daktarus, o išvadų apie paveldo reikalus gal išklausykime istorikų, paveldo specialistų, architektų bei ekspertų?
Ir pasikliaukime jais.
Sovietai kadaise teigė, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę, visi žinome, kuo tai baigėsi.
Spalvotyroje naudojami deriniai, turintys tam tikrą emocinį poveikį – geltona spalva įprastai sutinkama, žymint radioaktyvumą ir grėsmę.
Tad kažin, ar tos spalvinės grėsmės bei toksiškumo mums reikia miesto kraštovaizdyje?
Šuliniai
Seniai tų šulinių nebėra
Vienas užverstas naujakurių neapykanta
Kitas – numelioruotas su sodybos likučiais
Nors jie maitina mane dar ir šiandien
Girdo mano protėvių pažinimo troškulį
Jų vanduo gaivina mano atmintį
Ir nenuilstamai srovena šeimos istorijomis
Jos iš gelmių atalma bangomis
Prasisunkia per laiko sietus
Buldozerių užverstų žemių kalnus
Srovena per kapinaičių sudaužytų paminklų skeveldras
Nieks nedingę
Nieks neprapuolę
Viskas ir visi yra ranka ir mintimi pasiekiami
Kyla iš gelmių
Ir pasakoja apie save
Šnabžda savo išsipildžiusias bei sunaikintas svajas
Gieda meilės giesmę man
Gieda jas ateinantiems.
Mes esame
Mes esame šeima gerianti tų šulinių vandenį
Neįmanoma jų išdžiovinti nei neapykanta nei buldozeriais
nei šimtmečius siekiančia žmogaus atmintimi
jie amžini…
Valdas Aušra, liuteronų kunigas
Parašykite komentarą