Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-26 |
Mėnesio viduryje Rusijoje nutiko neįtikėtinas įvykis: šimtai darbininkų išėjo į protesto demonstraciją Komsomolsko prie Amūro gatvėmis. Ir jiems nieko už tai nebuvo.
Šitie užsieniečiai – neliečiami
Toks neregėtas liberalizmas paaiškinamas paprastai – tai buvo darbininkai iš Kinijos. Jie ten rekonstruoja naftos perdirbimo gamyklą ir jiems darbdavys nesumokėjo atlyginimo. Teisiniu požiūriu tai nieko nekeičia: demonstracijai leidimas nebuvo gautas, ir įstatymais paremta praktika – be kalbų tokiems demonstrantams šonus išvelėti, areštuoti ir išrašyti baudas. Tai čia tokiu atveju, jeigu demonstracijoje nėra politinių lozungų. O jeigu tokius policija įžiūrės – tai ir kalėjimas. Kinai gi gatvėmis praėjo netrukdomi.
Vietinius Komsomolsko gyventojus nustebinęs teisėtvarkos humanizmas tuo konkrečiu atveju paaiškinamas paprastai. Rusija tapo itin priklausoma nuo Kinijos, todėl Kinijos piliečiams Rusijoje dabar leidžiama daugiau nei patiems rusams.
Senovėje kinams baigdavosi blogai
Taip būdavo ne visada. Istoriškai kinai Rusijoje būdavo laikomi antros rūšies žmonėmis, nevertinamas ne tik jų orumas, bet ir gyvybė. 1900-aisiais Rusijoje organizuotos Blagoveščensko žudynės. Per keletą dienų Blagoveščensko mieste ir apylinkėse nužudyta iki 7 000 taikių kinų. Postūmį smurtui davė vietos valdžia, bet tokį didelį mastą genocidas pasiekė tik įsijungus rusų kolonistams. Jie turėjo savo motyvų – daugelis buvo skolingi taupiems, blaiviems ir darbštiems vietos kinams, tad pribaigti savo kreditorius buvo racionalus būdas uždaryti tas sąskaitas.
Keletą dienų po žudynių garlaiviu plaukęs rusų karininkas užrašė: „Ir štai, per visą Amūro plotį plaukia skenduoliai, tarsi vydamiesi mus. Visi keleiviai išlindo iš kajučių stebėti neregėto vaizdo. Jis iki mirties išliks mano atmintyje. Akivaizdu, tai buvo tie nelaimingieji, kurie nuskendo prie Blagoveščensko. Kurį laiką pagulėję dugne, jie išpurto ir dabar išplaukė.“
Rusijoje streikuoti neįprasta
Darbo santykius reguliuojanti teisė toje šalyje yra gana išvystyta. Joje yra pagrindiniai struktūriniai elementai, ginantys darbuotojo teises. Tačiau… Minimalus užmokestis, mažiau kurio mokėti darbdavys negali, yra, bet jo dydis šiemet tik 250 eurų „į rankas“.
Teisė jungtis į profsąjungas ir streikuoti yra, tačiau praktikoje valdžia proteguoja geltonąją t. y. „nepriklausomą“ profsąjungų konfederaciją, organizuotą pagal Deutsche Arbeitsfronto modelį, o mažiau nuo valdžios priklausoma Rusijos darbo konfederacija yra persekiojama, legaliai organizuoti streiką yra praktiškai neįmanoma.
Tuo pačiu valdžia stropiai žiūri, kad nebūtų masinių atleidimų ir nedarbo. Išties, oficialusis nedarbas šalyje yra tik apie 2 procentus. Tačiau toksai rekordas pasiektas kreivais būdais: nedarbo pašalpa mėnesiui šiemet yra nuo 17 eurų (minimali) iki 145 eurų (maksimali). Atsižvelgiant į tai, kad Rusijoje nereikia mokėti atskiro privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, paskata užsirašyti į darbo biržą nėra didelė.
Su sunkumais susidūrusios įmonės paprastai ne atleidžia darbininkus, kuriems nebeišgalėtų mokėti algą, o trumpina darbo savaitę (proporcingai mažindamos ir atlyginimą), nubraukia kintamąją atlyginimo dalį. Taip vietoje masinio atleidimo sudaromos sąlygos patiems darbuotojams palikti įmonę.
Tačiau vietiniai rusai darbininkai dar nėra mažiausiai realių teisių turintys samdiniai.
Nemėgstami pietiečiai
Šiuo metu Rusijoje dirba apie 3 milijonai imigrantų iš Centrinės Azijos šalių. Tos saulėtos respublikos anksčiau buvo Sovietų sąjungos dalis ir iki šiol išlieka Rusijos orbitoje.
Kaip įprasta daugelyje imigracijos šalių, Rusijoje tie migrantai dirba sunkiausius arba neprestižinius darbus, kurie nepatrauklūs vietiniams. Statybos, komunalinis ūkis, kurjerių tarnybos – reikalingi jie pirmiausia čia.
Tuo pačiu tiek visuomenės, tiek jėgos struktūrų požiūris į juos yra priešiškas, šitų migrantų teisės yra ribojamos tiek valstybės lygmeniu, tiek ir atskirų regionų valdžios sprendimais. Pastaraisiais metais politika jų atžvilgiu tapo tokia represyvi, kad vis daugiau šių šalių migrantų renkasi, atsiradus galimybei, kitas atvykimo šalis – nuo Pietų Korėjos iki Lietuvos.
Žemiausioji kasta
Tačiau ir šitie azijiečiai dar nėra visiški beteisiai. Į Rusiją jie gali važinėti be vizos, išsipirkę patentą jie gali rinktis darbą. Didesniuose miestuose yra diasporos, kurios padeda adaptuotis, spręsti iškilusias problemas.
Tokių privilegijų jau nebeturi naujausioji imigracija. Per pastaruosius keletą metų buvo organizuota masinė imigracija iš Indijos, Bangladešo, Šri Lankos. Išaugo gastarbaiterių iš Šiaurės Korėjos skaičius, atsirado afrikiečiai. Jie dirbti atvyksta pagal visiškai kitokią tvarką.
Jie važiuoja organizuotai. Rekrūtingo kompanijos suranda darbdavį Rusijoje, surenka darbuotojus tose trečiojo pasaulio šalyje ir juos atveža dirbti. Apie bent kokią integraciją į vietos gyvenimą nėra nė kalbos. Šitie imigrantai apgyvendinami uždaro tipo pastatuose, atidirba pas darbdavį kontrakte nustatytą laiką ir po to grąžinami namo. Tai lagerinio tipo darbo organizavimas, ir tokių migrantų teisės yra pačios kukliausios. Tai žemiausioji darbuotojų kasta Rusijoje.
Ekspertai naujojo tipo atvežtinių darbuotojų kol kas priskaičiuoja nedaug, ne daugiau trečdalio milijono. Tačiau jų daugėja sparčiai.
Verta pastebėti, kad darbo migracijos statistika Rusijoje nėra tiksli. Visiškai nematomi statistikų yra Šiaurės Korėjos migrantai. O ir tie minėti trys milijonai Centrinės Azijos migrantų – veikiau ekspertų vertinimo vidurkis.
Emigracija iš Rusijos
Tuo pačiu Rusija, pradėjusi plataus masto karą, neteko dalies turėtos darbo jėgos. Pirmiausia pasitraukė vadinamieji ekspatai – iš Vakarų atvykę specialistai ir vadovai. Jų skaičius nedidelis, penkiaženklis, tačiau jie buvo svarbus ekonomikos modernėjimo veiksnys.
Ekspatus pasekė su karu nesutinkantys ar mobilizacijos vengiantys rusai. Dėl jų skaičiaus ginčijamasi, tačiau jis tikrai yra šešiaženklis. Paprastai tai jauni ir iniciatyvūs žmonės.
Centrinis Rusijos bankas karo pradžioje paskelbė ilgalaikę šalies vystymosi prognozę, kurioje teigė, kad šalies ūkis taps paprastesnis. Tai jokiu būdu ne krachas, be pažangių naujųjų technologijų šaliai gyvuoti galima ilgai. Tačiau kukliai.
Parašykite komentarą