Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-22 |
Aš dievinu „Poezijos pavasarį“, tik prašau – gal jau laikas įleisti šviežio oro vietoje tų pačių pavargusių veidų, kurie jį uždusina?
Poezija? Pavasaris? Kur jūs tai matote, jaučiate, skanaujate, girdite? Kur tas garsas, kuris turėtų pramušti tylą, o ne tik atkartoti tą patį užsistovėjusį aidą? Kas tas balsas, kuris vis dar bando vaidinti naujovę, nors skamba kaip pavargęs, išsikvėpęs eko? Koks jos tikslas šiandien – dar kartą pakartoti tą pačią pozą, tą pačią kaukę, tą pačią ištemptą šypseną? Tas pats? Vėl? Nu bl, kiek galima. Jau užkniso tas pats per tą patį, tie patys snukiai, tie patys pirdalai, tie patys pavargę veidai, kurie vis dar bando vaidinti, kad jie čia kažką reiškia, kažką kuria, kažką neša. Bet jie neša tik savo pačių nuovargį, savo pačių kvapą, savo pačių įsisenėjusią pozą. Ir visa tai pristatoma kaip „pavasaris“, kaip „poezija“, kaip „balsas“, nors realiai tai tik dar vienas kartojimas, dar vienas ritualas, dar vienas apsimetimas, kad kažkas keičiasi, kai iš tikrųjų viskas tik dar labiau dvokia nuo sustingimo.
Aš jau nebegaliu tylėti. Nebegaliu stebėti, kaip kultūra, kuri turėtų būti gyva, drąsi ir tikra, virsta kažkokiu privalomu, mechanišku, dvokiančiu ritualu, kur visi vaidina, kad čia kažkas vyksta. Nebegaliu žiūrėti į tą patį farsą, kuris kasmet išlenda kaip privalomas cirkas, ir visi apsimeta, kad tai šventė. Nebegaliu klausytis tų pačių tuščių frazių, tų pačių „misijų“, tų pačių išpūstų vaidmenų. Aš noriu pasakyti tai taip, kaip yra – be pagražinimų, be mandagumo, be jokio kultūrinio grimo.
Man jau darosi šlykštu žiūrėti į tą pačią kultūrinę procesiją, kuri kasmet išlenda kaip privalomas cirkas: tie patys veidai, tie patys balsai, tie patys apsimestiniai gestai, tas pats nuovargio grimas, tas pats „pavasaris“, kuris seniai virtęs privaloma prievole. Tai nebe renginys, o kažkokia infekcija, kuri plinta iš įpročio, iš baimės nebūti matomam, iš poreikio nusifotografuoti ir įrodyti, kad dar priklausai tam pačiam užsistovėjusiam ratui. Viskas atrodo kaip katorga, kur visi vaidina, kad jiems rūpi, nors viduje seniai tuščia. Kažkokia kolektyvinė psichozė, kur visi privalo dalyvauti, nes taip reikia, nes tradicija, nes kažkas pasakė, kad tai svarbu. Bet iš tikrųjų tai tik šukštynė, apgaulė, kurią visi toleruoja, nes taip patogiau, nes niekas nenori pasakyti garsiai, kad čia seniai nebėra jokios gyvybės, tik tuščias mechanizmas, kuris sukasi iš inercijos. Ir mane ima siaubas, kaip tai visus tenkina, kaip niekam nekyla klausimų, kaip visi taip ramiai susitaiko su tuo, kad kultūra tapo prievole, o ne poreikiu, kad visa tai yra tik ritualas be turinio, be kraujo, be tikrumo.
Ir dar labiau pykina tas jų amžinas užsiėmimas, tas dirbtinis „aš šiandien ten, rytoj ten, labai užsiėmęs, labai svarbus“, tarsi jie ne žmonės, o kažkokie kultūriniai robotai, kurie turi atlikti savo programą. Jie taip rimtai vaidina savo užimtumą, kad net patys pradeda tikėti, jog jų lakstymas tarp tų pačių vietų kažką reiškia. Jie taip įsijaučia į savo „misiją“, kad pamiršta, jog misija be turinio yra tik triukšmas. Jie taip bėga, taip lekia, taip vaidina, kad net nebesupranta, kur bėga – į dar vieną renginį, dar vieną skaitymą, dar vieną nuotrauką, dar vieną „buvau, dalyvavau, įrodžiau“. Ir kas iš to? Ką jie padaro? Ką jie sukuria? Ką jie palieka? Nieko. Tik nuotraukas. Tik tą trumpą pasitenkinimą, tą kultūrinį „nuleidimą“, po kurio lieka tik tuštuma ir abstinencija. Po festivalio viskas nutyla, viskas subliūkšta, viskas išgaruoja, ir lieka tik tas pats klausimas: kam visa tai? Kokia iš to nauda? Ką tai keičia? Ką tai maitina? Tik jų pačių ego, jų pačių saviapgaulę, jų pačių poreikį būti matomiems, nes be to jie neegzistuoja. Tai yra sistema, kuri pati save maitina ir pati save naikina, nes niekas nebedrįsta sustoti ir pasakyti, kad šitas ratas sukasi ne dėl kultūros, o dėl baimės iškristi iš rato.
Aš ten buvau, mačiau, kaip viskas sukasi, kaip veikia tas užsistovėjęs kultūrinis mechanizmas, kuris apsimeta gyvu, nors seniai surūdijęs. Aš mačiau, kaip žmonės vaidina savo pačių karikatūras, kaip jie įsikimba į savo „vaidmenis“, tarsi be jų sugriūtų pasaulis. Aš mačiau, kaip jie demonstruoja savo „užimtumą“, tą absurdišką „aš taip pavargęs, aš taip užsiėmęs“, tarsi tai būtų kokia nors dorybė. Aš mačiau, kaip jie laksto iš renginio į renginį, iš skaitymo į skaitymą, iš vienos scenos į kitą, tarsi tai būtų kokia nors kultūrinė olimpiada, kurioje svarbiausia – pasirodyti, o ne pasakyti. Aš mačiau, kaip jie vaidina, kad kažką daro, nors seniai nieko nebejaučia. Aš mačiau, kaip jie šlapinasi ant visko, kas dar bando augti – ant idėjų, ant naujų balsų, ant bet ko, kas nėra jų pačių atspindys. Jie trypia saulėgrąžas, kurios dar net neišdygo, jie naikina bet kokią galimybę, kad kažkas galėtų būti kitaip, nes jiems svarbiausia – išlaikyti savo vietą, savo pozą, savo „statusą“.
Ir visa tai smirda ne nuo kultūros, o nuo tų pačių senų veidų, kurie vis dar sėdi pirmose eilėse, vis dar vaidina karalius, vis dar saugo savo vietas taip, lyg jos būtų paveldimos, lyg kažkas būtų jiems skolingas amžiną buvimą scenoje. Jie bijo užleisti vietą kitiems, nes žino, kad nauji balsai iškart nuplautų jų apdžiūvusias aureoles, jų apmyžtas rūtų lysves, kurias jie taip ilgai saugojo nuo bet kokio vėjo. Jie bijo, kad nauji autoriai, nauji tekstai, nauji ritmai parodys, kaip seniai jie patys nebekuria, tik kartoja savo pačių šešėlius. Jie bijo, kad kažkas pagaliau pasakys garsiai, jog jų laikas baigėsi, ir kad kultūra nėra jų privatus kiemas. Todėl jei jau kalbam apie pavasarį, tai tegul jis būna ne dar vienas to paties veido pasirodymas, ne dar viena ta pati poza, o tikras pavasaris – naujų balsų, naujų autorių, naujų žmonių, kurie nevaikšto gatvėmis kaip gyvi paminklai ir nevaidina karalių kiekviename renginyje. Tegul šitas ar sekantis pavasaris – vadinkit tai mano nauja projekto idėja, jei jau taip norisi – pagaliau būna ne jų, o tų, kurie dar turi ką pasakyti. Ir jei mano idėja jums tokia gera, kad norėsit ją pasisavinti – tai bent jau sumokėkit.
Ir aš nesuprantu tos psichozės, nesuprantu tos esybės, to poreikio išsidirbinėti ir vaidinti, kad čia kažkas vyksta, kai visi mato, kad tai tik ritualas be turinio, be kraujo, be tikrumo. Aš nesuprantu, kaip žmonės gali taip lengvai susitaikyti su tuo, kad kultūra tapo prievole, o ne poreikiu, kad visa tai yra tik užsistovėjęs vanduo, kuris dvokia nuo pirmo žvilgsnio. Aš nesuprantu, kaip niekas nepasako garsiai, kad šitas festivalis yra ne šventė, o simptomas – simptomas sistemos, kuri bijo pripažinti, kad ji miršta. Aš nesuprantu, kaip niekas nepastebi, kad visa tai yra tik triukšmas, kuris slepia tuštumą.
Aš nebenoriu būti šitos sistemos dalimi, nebenoriu žiūrėti į tą patį farsą, kuris vadinamas švente, bet kvepia stagnacija, apsimetimu ir visišku kultūriniu nuovargiu. Aš nebenoriu klausytis tų pačių balsų, kurie kalba apie „misiją“, bet realiai tik dengia savo tuštumą. Aš nebenoriu matyti tų pačių veidų, kurie vaidina, kad kažką daro, nors seniai nieko nebejaučia. Aš nebenoriu būti šitoje infekcijoje, kuri vadinama tradicija. Aš renkuosi iš jos išeiti. Ir jeigu tai ką nors žeidžia – tuo geriau. Nes tylėjimas maitina tik sistemą, o ne kultūrą.
Galutinis žodis: UŽTENKA.
P. S. Negatyvūs komentarai nepageidaujami ir bus blokuojami – nesvarbu, ar esi mano draugas, pažįstamas, meilužė ar gerbėjas. Čia aš dedu tekstą. Jei tau tinka – gerbiu ir mylėsiu iki kaulo.
Parašykite komentarą