Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-06 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
II skyrius. „Mes dar grįšime“
Nida, 1945-ieji
Naktis buvo apniukusi ir šalta. Palei marių krantą išsimėčiusiose trobose nedegė nė viena spingsulė, aplink tvyrojo kapų tyla. Atšiaurus suominis ginė dangumi storus debesis, pro kurių properšas trumpam sušvisdavo pilnas mėnulio diskas. Tomis akimirkomis, kai vaiduokliška šviesa nutvieskdavo ištuštėjusią žvejų gyvenvietę, akylas žvilgsnis galėjo pastebėti palei užšalusias marias skubantį vienišą siluetą. Jis ėjo greitai, tyliai, lydimas tik retkarčiais tolumoje pasigirstančio duslaus grumėjimo. Griaustinis sausio mėnesį? Ne. Tamsi figūra puikiai žinojo — tai artėjančio karo pranašas. Patrankų gausmas.
Sovietų kariai nesustabdomai veržėsi gilyn į Reicho teritoriją. Rytprūsiuose visur vyko kruvinos kautynės, kasdien žuvo žmonės, degė namai. Keliais ir vieškeliais, kiek akys užmato, ilgomis vilkstinėmis traukė pabėgėliai, desperatiškai bandydami išvengti tragiškos lemties. Kuršių nerijos gyventojai irgi skubėjo palikti savo gimtąsias vietas: prasidėjus mūšiams dėl Mėmelio, vietiniai suprato – karo banga netrukus užlies ir jų ramybės uostą.
Nida šiuo metu buvo beveik visai apleista, namuose liko tik keletas senyvo amžiaus žvejų, kurie neturėjo nei noro, nei jėgų pasitraukti, taip pat vienas kitas oficialios valdžios atstovas, kaip savo paskutinį darbą organizuojantis evakuaciją. Ir reikia pasakyti, kad savo darbą jie darė iki galo – vokiškai drausmingai bei kruopščiai.
Tačiau tamsioji žmogysta nebuvo nei žvejys, nei valdžios atstovas. Ir vis tik jis iki paskutinės akimirkos dar tikėjosi, kad įvyks stebuklas, vokiečių kariuomenė sustabdys priešą ir jam nereikės palikti numylėtosios smėlio ir vėjų žemės. Tikėdamasis išgirsti paguodžiančių žinių, iki vėlumos užtruko pas kaimo seniūną – bandė iškvosti viską, ką tasai žinojo. Ir dabar, matyt, jau gavęs reikiamus atsakymus, skubėjo pasiekti ant kalvelės virš marių kranto dunksantį viešbutį. Viešbutis jau daugybę metų buvo namai, kuriuose jis ne tik gyveno, bet ir dirbo. Tiksliau, ne tiek dirbo, kiek vykdė savo gyvenimo pašaukimą.
Priėjęs viešbučio prieangį, pravėrė duris. Viduje, nepaisant to, kad jau buvo tikrai vėlyvas metas, krėsle sėdėjo moteris. Ant nedidelio staliuko šalia blausiai švietė žibalinė lempa. Atrodė, kad moteris labai nerimavo ir laukė grįžtančio vyro.
– Mėmelis jau krito. Ryt poryt mūsiškiai trauksis. Visos viltys žlugo, Hedwiga, – tik įžengęs išpoškino vyriškis.
Moteris pakėlė galvą, pažiūrėjo į vyrą pavargusiu žvilgsniu, bet nieko neatsakė. Atrodė, jog jos jau niekas nestebina ir nejaudina. O iš tiesų ir neturėjo labai stebinti: jau kuris laikas sveikai mąstančiam žmogui buvo aišku, kad viskas baigta. Reicho nebeišgelbėsi.
Tik patys didžiausi užsispyrėliai ir naivuoliai vis dar puoselėjo tuščias iliuzijas, vildamiesi, kad fiureris štai ims ir netikėtai panaudos slaptą, galingą ginklą, kuris vėlei sugrąžins Vokietiją į pergalės kelią. Deja. Rūsčiai realybei buvo nė motais žmonelių fantazijos.
– Jei norime pasitraukti, turime tai padaryti šiąnakt. Iki rytojaus keliai bus užkimšti. Girdėjau, kad jau ties Juodkrante apšaudomi besitraukiantieji. Vienas vežimas. Tiek telieka.
Hedwiga lėtai pasuko žvilgsnį į langą, už kurio stingo balta naktis.
– Ir ką vešime? – paklausė tyliai. – Ar drabužius? Bandysime sutalpinti visus savo niekam nereikalingus rakandus? Juk nieko vertingo mes ir neturime… Išskyrus tai, kas neįkainojama visai Vokietijai… visai žmonijai…
– Nesuspėsim. Išgabenti tai užtruks gerokai daugiau laiko. O laiko kaip tik mums jau visai nelikę, – nepritariančiai papurtė galvą jos pašnekovas.
Kurį laiką jis tylėjo. Žiūrėjo į ją ilgai, kol pagaliau tarė:
– Pakviesk Martiną.
Po kelių minučių pasirodė Martinas, senas viešbučio prižiūrėtojas, buvęs liokajus ir vėliau – visų ūkinių reikalų žmogus. Tyliai pasibeldė ir įžengė į vestibiulį.
– Herr Mollenhauer, – kreipėsi jis, – ką galėčiau dėl jūsų padaryti?
– Ar žinai, kur rasti pastorių Kütherį?
Martinas linktelėjo.
– Prašau, kuo greičiau lėk pas jį. Pažadink ir pasakyk, kad jį kviečiu. Reikalas nepaprastai skubus ir gyvybiškai svarbus.
– Tuojaus pat, herr Mollenhauer.
Martinas apsisuko ir nėrė pro duris į šaltą sausio tamsą. Ernstas ir Hedwiga Mollenhaueriai liko nerimastingai laukti. Laukimo minutės slinko kankinančiai lėtai. Praėjo kiek daugiau nei pusvalandis, ir į viešbučio laukiamąjį įžengė Waldemaras Kütheris – jaunas, bet jau žilstelėjęs dvasiškis, ryžtingo veido ir išmintingų akių vyras.
– Dievo palaima šiems namams, – pasisveikino jis.
– Tikiuosi, Viešpats neapleis mūsų tautos šią baisią valandą, – sunkiai atsiduso Hedwiga.
– Nenustokite vilties, sese. Viešpats visad dosnus mums malonių, gaila, bet mes – silpni žmonės – jas dažnai iššvaistome, nevertiname. Kai mums viskas sekasi, jaučiamės galingi, jaučiamės pasaulio valdovais. Nusisukame nuo Dievo, pasiduodame pagundoms, išduodame Šventojo Rašto mokymą – pasikeliame į puikybę, pradedame nekęsti artimo savo. Štai tada neišvengiamai ateina atpildo valanda. Bet ne Visagalis mus baudžia. Čia tik mes patys patiriame savo veiksmų pasekmes.
Hedwiga liūdnai palingavo galvą.
– Taip, Tėve, jūs teisus. Deja… Ateina laikas už viską susimokėti. Jaučiu, kad mūsų ainiai mokės už mūsų klaidas – tai sunkiai guls ant mūsų kartos sąžinės. Prarasime, ką sunkiai kūrėme, atimsime teisę savo vaikams turėti gimtą žemę…
– Dėkoju, kad sutikote atvykti, pastoriau, – į pokalbį nekantriai įsiterpė Ernstas Mollenhaueris. – Atleiskite už tokį netikėtą ir vėlyvą kvietimą, bet įvykiai klostosi taip nepalankiai ir tokiu greičiu, kad gaišti negalime nė minutės. Dabar, kai visas pasaulis griūva mūsų akyse, aš vis dar puoselėju viltį, kad mūsų žmonės sulauks aušros po šių pragaro tamsybių. Kai viską, kas brangu, ryja kruvinai žioruojanti karo ugnis, yra dalykų iš šviesios praeities, kuriems negalima leisti pražūti. Jie liudininkai to, kad mes galime ne tik naikinti, bet ir kurti. Tikiu, kad kada nors jie padės mums, pasiklydusiai tautai, rasti kelią į ateitį, – mįslingai šnekėjo ponas Mollenhaueris. – Leiskite man jus pakviesti į studiją, noriu akis į akį aptarti vieną labai delikatų reikalą, – pasiūlė jis.
Pastorius be žodžių linktelėjo, ir netrukus abu jie užsidarė viešbučio pietiniame fligelyje esančioje studijoje. Apie ką jie kalbėjosi, Hedwiga negirdėjo, tačiau, prabėgus vos keliolikai minučių, nakties pašnekovai išėjo. Jiems išėjus, Hedwiga pastebėjo, kad pastoriaus veidas buvo nepaprastai susirūpinęs. Tuo metu Ernstas vėl pakvietė Martiną. Šiam pasirodžius, šeimininkas davė trumpą nurodymą:
– Prašau atlikti dar vieną skubų parėdymą: nubėk pas Heinrichą Deckaitį. Pasakyk, kad pastorius jo laukia Blodės viešbutyje. Jeigu klausinės, pasakyk, kad nepaprastai skubu. Tegul nesivėlina, laikas tirpte tirpsta.
Martinas tyliai užsimetė paltą ir greitai šovė pro duris. Neilgai trukus pasirodė viešbutyje su kviestuoju svečiu. Hedwiga pažino, kad tai ištikimasis pastoriaus Walterio draugas ir bažnyčios tarnas. Tvirtai nusiteikęs Ernstas, atrodo, buvo viską apgalvojęs ir puikiai organizavo darbus: Martinui liepė padėti žmonai krautis reikalingiausius daiktus ir ruošti vežimą, o pats kartu su pastoriumi ir zakristijonu vėl grįžo studijon.
Po kurio laiko studijos tarpduryje pasirodė Heinrichas, nešinas sunkiu, į juodą audeklą įvyniotu ryšuliu. Kartu su kunigu, trumpai atsisveikinę su šeimininkais ir palinkėję sėkmingos kloties, išėjo į sausio tamsą, pasukdami nežinoma kryptimi.
Tuo metu Martinas skubiai krovė daiktus į jau paruoštą vežimą, prie jo prisijungė ir sutuoktiniai Mollenhaueriai. Baigę krauti mantą, užrakino visas viešbučio duris ir sustojo akimirkai pažvelgti į paliekamus namus. Hedwiga buvo nuleidusi galvą, girdėjosi tylus kūkčiojimas. Ilgesys ir skaudus gailestis suspaudė Ernsto širdį.
„Nejaugi viskas, nejaugi daugiau niekad nepamatysiu šio jūros ir marių supamo rojaus?“ – blykstelėjo niūri mintis jo galvoje.
Pats sau prieštaraudamas jis papurtė galvą. „Ne, ne. Mes grįšime. Mes būtinai grįšime. Išbandymai netruks amžinai. Mėmelandas buvo ir bus Vokietijos.“
Tačiau nebuvo kada ilgai stoviniuoti. Išvykti reikėjo skubiai, šiaurėje nepertraukiamai dundėjo artilerijos salvės: Kuršių nerija pasiekė istorinį lūžio tašką. Artėjo bolševikai. Artėjo nauja epocha.
