Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-12 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
VII skyrius. „Nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma“
Dabartis, Kaunas
Už lango lengvai šalveno, medžiai buvo apsitraukę plonu šerkšnu, o dar prieš kelias dienas susidariusios balos per naktį užsitraukė trapiu ledo sluoksniu. Giedrius patogiai sėdėjo fotelyje su stiprios juodos kavos puodeliu ir atsipalaidavęs nostalgiškai žvelgė į priešais stovinčią stikliniais žaisliukais ir elektros lempučių girliandomis padabintą kalėdinę eglutę. Ši, visiems namams įprasta šventinio laikotarpio puošmena, Giedriui buvo ypatinga: ketvirtą dešimtį skaičiuojanti plastmasinė eglutė, senoviniai, dar tuometinėje Rytų Vokietijoje gaminti įvairiaspalviai stikliniai burbulai, didžiulės pūsto stiklo lempučių kolbos – širdžiai brangus tragiškai žuvusio dėdės palikimas.
Giedriaus atmintyje aiškiai buvo įsirėžęs paskutinis pasimatymas su dėde. Kaip ir dabar, tądien buvo Naujųjų metų išvakarės. Visa šeima ruošėsi šventinei vakarienei, o mažasis Giedriukas laimingas plėšė ką tik gautų dovanėlių pakuotes, apvyniotas blizgančiu popieriumi. Dovanas jis rado po ta pačia eglute, papuošta tais pačiais žaisliukais ir lempučių girlianda. Šalimais sėdėjo dėdė Rimantas, meiliai žiūrėjo į savo sūnėną ir tyliai niūniavo tuo metu populiarios dainos priedainį: „Su kuo sutiksi tu Naujuosius metus, su kuo į žvaigždes palydėsi senus…“
Daugiau jie nebesusitiko. Praėjus kelioms dienoms po Naujųjų metų, dėdė buvo pašauktas į tarybinę armiją. Išvyko tarnauti į Karaliaučiaus sritį, o po pusmečio atėjo visus namiškius sukrėtusi žinia apie baisią nelaimę tarnybos metu… Jis buvo paskutinė auka iš Lietuvos, kurios pareikalavo kruvina sovietinė karinė mašina: tais pačiais metais įsisiūbavo Sąjūdžio vėjai, žmonės stojo į gyvąją Baltijos kelio grandinę, patriotinis jaunimas organizavo karinių bilietų grąžinimo akcijas, dar vėliau šalis paskelbė nepriklausomybę – žingsnis po žingsnio Lietuva vadavosi iš okupacijos košmaro. Košmaro, kuris kai kurioms šeimoms taip ir neišsisklaidė iki galo – liko randai ir skaudūs prisiminimai apie prarastus mylimus žmones.
Panirusį į prisiminimus Giedrių pažadino vonios kambario durų užrakto trakštelėjimas – Fridrichas baigė rytines higienos procedūras ir, visas pailsėjęs, nusiprausęs bei švariai nusiskutęs, žvaliai žengė į svetainę.
Svečias iš Vokietijos vakar vėlai vakare nusileido lėktuvu Karmėlavos oro uoste, kur jo jau laukė Giedrius su automobiliu. Kadangi buvo vėlus metas, atvykėlis buvo pavargęs, todėl bičiuliai nedaugžodžiavo ir negaišo laiko – iškart pasuko Giedriaus namų link, kur Fridrichui jau buvo paruoštas kambarys nakvynei.
Kaip ir buvo taręsi, Fridrichas atvyko į Lietuvą kelioms dienoms pasisvečiuoti pas Giedrių ir sutikti Naujuosius metus Kaune. Giedrius jau buvo suplanavęs paskutinę senųjų metų dieną praleisti tikrai turiningai ir intensyviai: pasilepinti SPA procedūromis Birštono sanatorijoje, vėliau pasiklausyti koncerto „Žalgirio“ arenoje, šventiškai pavakarieniauti „Metropolyje“ ir galiausiai pasimėgauti naujametinių fejerverkų reginiu ant Aleksoto kalno, žvelgiant į po kojomis dunksantį šviesomis nužertą senamiestį.
Iki išvykimo dar buvo likusios kelios valandos, todėl draugai galėjo sau leisti neskubius pusryčius ir ramiai pasišnekučiuoti. Giedriaus ir Fridricho fotelius skyrė nedidelis žurnalinis staliukas, ant kurio jau garavo šiltos kavos kavinukas, lėkštelėje puikavosi šeimininko sutepti sumuštiniai, o šalia jų gulėjo kompiuteriu atspausdintų lapų pluoštelis.
– Guten Morgen, Fridrich, – linksmai, beveik pakiliu tonu ištarė Giedrius. – Prisėsk, papusryčiaukime ramiai – laukia ilga diena, energijos mums tikrai reikės, – šypsodamasis kvietė jis.
Atsakęs į pasveikinimą, Fridrichas patogiai klestelėjo į fotelį, įsipylė puodelį kavos, užmetė koją ant kojos ir, gurkšnodamas kavą, kreipėsi į savo draugą:
– Žinai, Giedriau, šis Naujųjų metų sutikimas bus man kitoks. Pastaruosius penkerius metus Naujuosius sutikdavau su savo drauge – turėjome tradiciją vykti į Varnemiundę, kur jos tėvai turėjo vilą ant Baltijos jūros kranto. Smagiai leisdavome laiką: ramiai, jaukiai, be didelio šurmulio ir kompanijų… – nebaigęs sakinio Fridrichas liūdnai pažvelgė pro langą.
Giedrius pastebėjo, kad jo akys mato ne pilkus Dainavos rajono daugiabučius, o tolimus širdies prisiminimus. Nusprendė nieko nesakyti ir leisti pačiam Fridrichui sugrįžti į „čia ir dabar“.
– …bet vieną dieną ji tiesiog pasakė: „Fridrichai, tu labai mielas vaikinas, tačiau mums reikia šiek tiek pabūti atskirai, kad geriau suvoktume, ko iš tiesų norime iš gyvenimo.“
Štai taip… Po penkerių metų draugystės. Taip tiesiog iš niekur nieko… – tarsi vis dar negalėdamas patikėti tuo, kas įvyko, lėtai purtė galvą Giedriaus pašnekovas. – Bandžiau kalbėtis, apeliavau į jausmus, į logiką, bet… štai aš čia, Lietuvoje, – liūdnai šyptelėjo Fridrichas. – Tiesą sakant, tu net neįsivaizduoji, kaip laiku gavau šį tavo pakvietimą.
Artėjant šventėms iš liūdesio jau nebežinojau, kur dėtis, – atvirai savo jausmus liejo Fridrichas. Jautė, kad šiuo lietuviu gali pasitikėti labiau nei kuo kitu.
– Užjaučiu, drauguži, – nuoširdžiai tarė Giedrius. – Labai gaila, nemaloni situacija… – nelabai žinojo, kaip paguosti. – Gal pavyks šiandien prasiblaškyti…
Fridrichas sunkiai atsiduso.
– Jau už mėnesio pamačiau ją su kitu, – vos tramdydamas ašaras ištarė. Matėsi, kad žaizda vis dar kraujuoja.
– Suprantu, kad tau skauda. Aš pats nuo studijų laikų neturėjau ilgalaikių santykių. Buvo įvairių draugysčių, bet jos daugiausia tetrukdavo vos kelis mėnesius, – Giedrius, norėdamas užbaigti nemalonią temą, skubiai nukreipė kalbą į save.
– Gal esi labai išrankus?
– Net nežinau. Tiesą sakant, jokių ypatingų reikalavimų nekeliu. Tiesiog norėčiau surasti žmogų, su kuriuo galėčiau dalytis savo gyvenimu, su kuriuo galėčiau būti atviras, su kuriuo sutaptų vertybės ir požiūris į gyvenimą. Ar tai daug? Nežinau. Tačiau kartais atrodo, kad paprasčiausią žmogų ir yra sunkiausia sutikti… Gal todėl šiuo metu ir esu vienišas, – išspaudė liūdną šypseną Giedrius.
– Neabejoju, kad tikrai surasi tą, kuri žvelgs į gyvenimą ta pačia kryptimi kaip ir tu, – dabar jau guodė bičiulį Fridrichas. Dar norėjo tęsti pokalbį šia tema, tačiau mintį nutraukė netyčia už popierių pluošto ant stalelio užkliuvęs žvilgsnis.
– Kokie čia užrašai? – susidomėjęs paklausė.
– Ach, taip! – Giedrius šiek tiek vaidybiškai pliaukštelėjo delnu sau per kaktą. – Tai yra būtent tai, apie ką norėjau pakalbėti prieš išvykstant. Čia, – demonstratyviai pirštu parodė jis, – atspausdintas ir į lietuvių kalbą išverstas tavo prosenelio dienoraštis, kurį man atsiuntei. Iššifruoti rankraštį nebuvo lengva: pradžioje pasitelkiau dirbtinį intelektą, tačiau pavyko atkurti tik fragmentus. Visa laimė, dar nuo studijų laikų bendrauju su viena vokiečių filologe, kuri, kaip tyčia, yra dirbusi keliuose bendruose projektuose su istorikais – padėdavo studijuoti ir versti archyvinius dokumentus. Jos pagalba buvo neįkainojama. Užtruko, tai užtruko, bet dabar visa tavo prosenelio istorija – kaip ant delno.
– Aš… aš net neįsivaizdavau, kad tu į tai įdėsi tiek daug pastangų. Tai labai jaudina. Tiesą sakant, kai siunčiau tau skenuotus dienoraščio puslapius, maniau, kad tik užmesi akį ir tiek. Turiu prisipažinti, kad net aš pats niekada nebuvau prisėdęs jo perskaityti – apie dienoraštį man pasakojo senelis, buvo jį parodęs. Tąkart perverčiau kelis puslapius, bet… ko gero, dar ne tas galvoje buvo… – kiek susigėdęs teisinosi Fridrichas.
– Viską aš suprantu, – ramindamas pašnekovą mostelėjo ranka Giedrius. – Aš ir pats tik visai neseniai pradėjau domėtis savo giminės šaknimis. Viskam savas laikas, manau. O dėl to, kad taip gilinausi į tavo prosenelio Heinricho gyvenimo peripetijas, reikia kaltinti mano žurnalistinį smalsumą. Beje, jau patys pirmieji puslapiai mane įtraukė ir nebepaleido iki pat pabaigos. Rašė nereguliariai, su ilgomis pertraukomis. Panašu, kad jis buvo santūrus žmogus ir aprašinėjo tik tai, kas buvo iš tiesų svarbu jam ir jo šeimai. Bet darė tai labai detaliai – iš tų užrašų galima labai daug sužinoti apie to meto buitį, svarbius nutikimus vietos žvejų bendruomenėje, net politinius įvykius. Pirmasis įrašas datuojamas 1923 metų sausio 10 diena – tądien Heinrichas pradėjo tarnystę Nidos parapijoje. O jau mažiau nei po savaitės tavo prosenelis tapo ypač svarbaus istorinio įvykio liudytoju – popieriuje išguldė autentiškus prisiminimus apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Rašė taip, kaip pats visa tai suprato, aprašė ir kaimo parapijiečių reakcijas bei nuotaikas. Trumpai tariant, jo palikimas yra tikras lobis – ne tik jūsų šeimai, bet ir mūsų abiejų valstybėms. Ir tikrai manau, kad šis dienoraštis vienokia ar kitokia forma nusipelno išvysti dienos šviesą. Naudodamasis proga noriu paprašyti tavo leidimo dalį įdomiausių ištraukų publikuoti naujienų portale, kuriame dirbu, – prašymu užbaigė Giedrius.
– Kokio dar leidimo klausi? Žinoma, kad gali. Čia aš turiu būti tau dėkingas, kad padarei tokį didžiulį darbą ir atskleidei man dalykus, kurių aš, kvailys, net neįsivaizdavau. Kaip galėjau nesuvokti viso to vertės? Nuostabu, kad likimas mane suvedė su tavimi – tu padėsi man pačiam pažinti… save, – susijaudinęs dėkingai kalbėjo Fridrichas.
Fridrichas gurkštelėjo kavos ir dar kartą klausiamai pažvelgė į Giedrių.
– O iki kada buvo rašomas mano prosenelio dienoraštis?
Giedrius pavartė spausdintų lapų krūvelę.
– Iki 1975 metų pavasario, – atsakė. – Tuo metu jis jau buvo sunkiai sergantis, paniręs į savo prisiminimus ir gyvenimo apmąstymus. Štai, – parodė Fridrichui lapą, – paskutinis įrašas padarytas kovo 20 dieną.
– Bet… – nusistebėjo Fridrichas. – Juk čia tik vienas sakinys!
– Būtent. Vienas sakinys. Citata iš Biblijos: „Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpto, kas nepasidarys žinoma.“ Paslaptingi žodžiai, reikia pasakyti. Na, bet jis buvo giliai religingas žmogus, tad gal ir nevertėtų stebėtis… Tik ką jis tuo norėjo pasakyti?.. – tarsi pats savęs paklausė Giedrius.
Fridrichas susimąstė, jo akys užsidegė smalsumu.
– Tai… gal jis ir turėjo galvoje, kad dienoraštis turi išvysti dienos šviesą ir papasakoti pasauliui istoriją?
Giedrius pritariamai linktelėjo.
– Gali būti… Jame tikrai yra dalykų, vertų papasakoti. Heinrichas nemažai rašė apie savo tarnystę bažnyčioje: krikštynas, vestuves, laidotuves, aptardavo parapijiečių gyvenimą, kartais užsimindavo net apie įvairius pikantiškus Neringos gyventojų nutikimus, – linksmai nusišypsojo. – Žinoma, netrūksta ir tragiškų istorijų apie į marias išplaukusius ir jau niekada negrįžusius žvejus, gaisrus, kurie, atrodo, tikrai nebuvo retenybė. Smulkiai pasakoja, kas dėjosi Kuršių nerijoje artėjant Raudonajai armijai – ko gero, tai būtų įdomi medžiaga net ir istorikams, – neslėpdamas susižavėjimo tęsė Giedrius. – Bet užvis įdomiausi yra jo liudijimai apie Blodės viešbučio valdytoją Ernstą Mollenhauerį, apie menininkus, kurie ten lankėsi, ir jų paveikslų kolekciją. Pasirodo, tavo prosenelis buvo gana dažnas Mollenhauerių svečias, lankydavosi viešbutyje su Nidos parapijos kunigu Waldemaru Kütheriu, artimai bendravo su pačiu Ernstu ir jo sutuoktine Hedwiga. Tik… – Giedrius ūmai nutilo, šiek tiek pasimuistė fotelyje ir nervingai pirštais patrynė smakrą. Matėsi, kad nori pasakyti kažką svarbaus, tik pats tarsi dvejoja. – Yra jo užrašuose viena įdomi detalė… – ištarė ir vėl nutilo.
Fridrichas prisiminė jų pokalbį Giedriaus pusbrolio Andriaus pirtyje.
– Nejaugi apie Nidos menininkų koloniją?
– Būtent. Jis nemažai rašė ir apie ją. Apie viešbutyje besilankiusias to meto garsenybes: nacių nekęstą ir persekiotą dailininką ekspresionistą Maksą Pechšteiną, žymų rašytoją Tomą Maną, paminėjo ne vieną impresionizmo srovės atstovą… Dauguma viešbutyje besilankiusių menininkų, kaip dėkingumo ženklą, savininkui palikdavo savo kūrinių. Tavo prosenelio teigimu, Ernstas jais labai didžiavosi, buvo pakabinęs juos garbingiausiose svečių namų vietose.
– Bet kokia detalė tau pasirodė keista? – prie Giedriaus minties grįžo Fridrichas.
– Matai… Tąkart pirtyje Andrius minėjo, kad visa kolekcija žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai prisiminęs dar kartą pasitikrinau istorinius faktus – viskas sutapo. Oficialiai teigiama, kad neįkainojami paveikslai supleškėjo pirtyje. Taip, raudonarmiečiai bolševikai nesugalvojo, kaip geriau juos panaudoti – sumetė į krosnį. Bet… čia ir yra įdomus dalykas… Heinrichas dienoraštyje šiek tiek aprašo paskutines dienas Nidoje – 1945-ųjų pradžią, prieš pat rusų įsiveržimą. Tų dienų užrašai gana skurdūs. Ir tai nestebina: galima tik įsivaizduoti, kokia aplink tvyrojo sumaištis. Paskutiniame įraše, kurį, kaip spėju, jis dar parašė Nidoje, užsimenama apie tavo, Fridrichai, senelio krikštynų ceremoniją, – čia Fridrichas iš nuostabos pakėlė antakius. – Viskas aprašyta paskubomis, vos keliais sakiniais. Pati ceremonija, išskyrus savo laikmečio ir aplinkybių dramatiškumą, nepasirodė ypatinga. O tai, kas, pasak dienoraščio, vyko jau po to, mane labai suintrigavo.
– Nagi? – net palinko į priekį Fridrichas, akivaizdžiai pagautas įtaigaus Giedriaus pasakojimo.
– Heinrichas… – lėtai ir pabrėžtinai ištarė Giedrius, savotiškai mėgaudamasis pašnekovo dėmesiu. – Jis rašo… Bet ką aš čia perpasakosiu – geriau tau duosiu pačiam paskaityti. Turiu ir vokišką spausdintą versiją, – ištiesė lapus iš nuostabos sutrikusiam Fridrichui. – Perskaityk, – paragino.
Fridrichas įsistebeilijo į paduotą lapą. Lapo viršuje buvo įrašyta data – 1945 m. sausio 29-oji. Skaitė neskubėdamas – susijungiančios raidės jo galvoje virsdavo prosenelio, kurio niekada nebuvo matęs ir girdėjęs, balsu, atsklindančiu iš tolimos praeities. Kuri… dabar jau nebebuvo tokia tolima. Visai netikėtai ji tapo sava. Fridrichas pajuto, lyg laiko ribos būtų išsitrynusios – praeitis, dabartis ir net nežinomybės kupina ateitis susiliejo į vieną. Neatskiriamą ir nedalomą.
Skaitydamas krikštynų aprašymą, jis pajuto, kaip širdį užliejo sunkiai paaiškinama šilumos banga. Buvo keista suvokti, kad kūdikis, kurį ant rankų laikė kunigas, buvo jo senelis Manfredas. Mieliausias ir geriausias žmogus pasaulyje. Su kuriuo vaikystėje praleido tiek daug laiko. Išmintingas, niekada negailintis gero patarimo, žmogus, kuriuo visada galėjai pasikliauti ir į kurį galėjai atsiremti. Koks vis dėlto įdomus tas likimas, pagalvojo Fridrichas. Juk senelis ir pats pasuko dvasininko keliu. Baigęs teologijos studijas universitete, pradėjo tarnauti vikaru, vėliau buvo ordinuotas pastoriumi. Atrodė, jo likimas buvo nulemtas tą šaltą sausio dieną Rytprūsiuose…
Netrukus priėjo prie tos vietos, kuri buvo sukėlusi Giedriaus susidomėjimą.
„…Nuskubėjau namo – reikėjo kuo greičiau įvykdyti tėvo Waldemaro paliepimą. Paėmęs susuktą ryšulį, patraukiau atgal prie bažnyčios, kad galėčiau jį perduoti. Į rankas tam, kuris, tikiu, turi Dievo suteiktą teisę išsaugoti jam patikėtą šventenybę. Viešpatie, laimink jį ir saugok, kai jis kils laiptais į dangų.“
Paskutinė frazė „laiptais į dangų“ buvo pabraukta ir iš abiejų pusių įrėminta kryželiais. Fridrichas klausiamai pakėlė akis į Giedrių. Šis, regis, to tik ir laukė. Jautė vidinį pasitenkinimą, matydamas, kaip sugeba pamažu žadinti pašnekovo smalsumą.
– Keisti žodžiai, ar ne? Bet viskas tampa dar paslaptingiau, kai… žinai, kokį įrašą tavo prosenelis paliko dieną prieš, – kiek triumfuodamas ištarė Giedrius.
Fridrichas nejučia atsisėdo tiesiau. Nieko nepasakė, bet jaudinosi taip, kad atrodė, jog tuoj širdis iššoks iš krūtinės.
– O dieną prieš… – trumpam nutilo Giedrius. – Dieną prieš jis rašo, kad paėmė ryšulį Blodės viešbutyje, iš paties Mollenhauerio rankų, – šie žodžiai susprogdino susitvenkusią įtampą tarsi kibirkštis dujų debesį.
Fridrichas giliai įkvėpė, tarsi bandydamas susigaudyti mintyse.
– Nejau tu manai, kad…
– Nežinau, tikrai nežinau. Bet jeigu taip, tai tavo prosenelio dienoraštis galėtų atskleisti sensacingiausią šio amžiaus istoriją. Tai, ko gero, prilygtų žymiojo Gintaro kambario atradimui. Įsivaizduoji?! O jeigu bent dalis Blodės viešbutyje buvusios kolekcijos išliko? Net sunku suvokti, kokio masto atradimas tai būtų… Bet… Pats supranti, kad tai tik mano spėlionės. Mes nežinome, kas galėjo būti tame ryšulyje…
– …ir kur jis paslėptas. Ir ar apskritai išliko, – mintį pratęsė Fridrichas. Jis ką tik suprato atradęs dalį savo šeimos istorijos – jam užteko ir to. Nenorėjo leistis į tuščias fantazijas.
– Žinai, o juk aš net neįsivaizduoju, kokie apskritai meno kūriniai buvo toje kolekcijoje. Kokia galėjo būti jų vertė? Čia tiek daug klaustukų. Meno reikaluose aš beveik nieko neišmanau. – Jo balsas pamažu pritilo. – Kada prie progos susitiksiu su viena pažįstama menotyrininke iš Klaipėdos universiteto, ji galėtų mums padėti suprasti, su kuo čia turime reikalą.
Fridrichas tyliai linktelėjo. Jų žvilgsniai susitiko. Šiam kartui jam visko atrodė per daug. Tai, ką pasakojo Giedrius, žavėjo ir traukė, bet galvoje siaučiantis minčių uraganas neleido suprasti, kaip jis iš tiesų turėtų jaustis.
– Na, – žvilgtelėjęs į laikrodį pagaliau pratarė Giedrius, – šiam kartui, manau, pakaks tų rimtų šnekų. Mums jau metas išvykti. Pasistenkime, kad šis vakaras būtų įsimintinas – Naujųjų metų šventė jau pakeliui.
Jie atsistojo, surinko lapus ir puodelius, bet abiejų širdys plakė greičiau. Liftu nusileidę iš šešto aukšto, bičiuliai patraukė link kieme stovinčio automobilio. Nors buvo dar tik diena ir iki vidurnakčio buvo likę nemažai laiko, tačiau šen bei ten jau girdėjosi nekantruolių sproginami fejerverkai – ankstyvieji naujos pradžios pranašai.
Parašykite komentarą