Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-18 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
VIII skyrius. „Sunaikinti ir išsaugoti“
1966-ieji, Nida
Liepos vidudienio karštis tvoskė lyg aukštakrosnėje. Alinanti kaitra slogino ir žmones, ir gyvūnus – visa, kas gyva, ieškojo bent menkiausio pavėsio, o lietaus ištroškusios samanos džiūvo ir geltonavo, virsdamos sauso parako paklote kalnapušių miškeliuose. Būtų užtekę tik vienos neatsargaus turisto numestos nuorūkos, kad šis kurortinis rojaus kampelis virstų žioruojančios ugnies pragaru.
Poilsiautojai prieglobsčio nuo karščio ieškojo paplūdimiuose prie jūros ir marių, tačiau vanduo atvėsindavo tik trumpam – užtekdavo vos kelioms minutėms išlipti į krantą, kad saulė vėl pradėtų svilinti įraudusią odą.
Ir vis dėlto gausiai į Neringos gyvenvietes suplūdusiems poilsiautojams galima sakyti pasisekė – jiems bent jau buvo atostogos. Tuo tarpu prie jau kelerius metus uždarytos Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios besibūriuojantys Klaipėdos statybos tresto darbininkai, keiksnodami nepalankias oro sąlygas, lėtai ir tingiai stūmė varginančią darbo dieną. Iš netoliese stovinčio sunkvežimio du vyrai krovė ilgas lentas, vienas piktai ginčijosi su brigadininku dėl kažkur pradingusių molio plytų. Šalia pagrindinio įėjimo gulėjo sukrauti metaliniai pastoliai ir vinių dėžės. Keletas mūrininkų, sukritę pušies pavėsyje, pliekė kortomis „durnių“ – laukė, kol atveš skiedinį.
Bažnyčia oriai stovėjo ant smėlio kalvos ir su liūdesiu žvelgė į marias, lyg norėdama išvysti vėjyje plazdančias kurėnų bures. Bet vietoj jų matė tik lėtai pupsinčias motorines žvejų dores.
Albertas Jonušas primerkė akis nuo saulės ir pakėlė fotoaparatą. Juodas „Zenit-S“ korpusas buvo įkaitęs nuo karščio. Jis pasuko objektyvo ratuką, sureguliavo ryškumą ir kelias sekundes tiriamai žiūrėjo į pastatą. Maža neogotikinė bažnyčia atrodė beveik svetima aplinkiniam žvejų kaimeliui. Smailiaarkiai langai, plytų ornamentai, kampuose styrantys pinakliai ir grakštus bokštas su apvaliu langu – atrodė lyg atklydėlė iš kito pasaulio, užsispyrusi nepasiduoti smėliui, vėjui ir laikui.
Prieš keletą metų, gavęs paskyrimą į Neringos miesto vykdomąjį komitetą, Albertas manė, kad jį tiesiog ištremia į pasaulio kraštą. Vilniuje jis dažnai ginčydavosi su viršininkais, kartais per stipriai reikšdavo savo nuomonę. Jaunas architektas karštai gindavo savo poziciją, kai kalba pasisukdavo apie senamiesčio pertvarkymą – laikėsi nuomonės, kad ne viską, kas sena, reikia šluoti nuo žemės paviršiaus. Buvo nepatogus vyresnybei. Tad nereikia stebėtis, kad neilgai trukus atsidūrė čia – uždarojoje pasienio zonoje, nuo visos likusios Tarybų Lietuvos atskirtoje teritorijoje, į kurią atvykti buvo galima tik su specialiais leidimais.
Tačiau praėjus kuriam laikui ši „tremtis“ virto didžiausia gyvenimo palaima. Nida jį pakeitė: čia jis atrado iki tol nepatirtą ramybę ir pasijuto laisvas – toli nuo sostinės triukšmo, nesibaigiančių intrigų ir nuolatinio skubėjimo. Buvęs maištininkas įsimylėjo šį kraštą ir jau nebūtų jo iškeitęs į jokį kitą.
Pirmą sykį pamatęs bažnyčią kylančios saulės šviesoje, jis ilgai stovėjo apačioje prie tako ir negalėjo suprasti, kodėl šis pastatas jį taip stipriai veikia. Gal todėl, kad aplink nebuvo nieko dirbtino. Tik kopos, marios, vėjas ir ši raudonų plytų karalienė, nebyliai sekanti pasaką apie dingusį pasaulį.
Jis prisiminė Ansą Sakūtį. Seną, sulysusį žmogų nuolat paraudusiomis akimis. Tąsyk jie sėdėjo ant suolo prie marių, ir Sakūtis ilgai pasakojo apie prieškario Nidą. Apie Kalėdų pamaldas, apie dievišką vargonų muziką, apie iš širdies gelmių giedančius parapijiečius. Senasis nidiškis pasakojo ir apie dailininką Ernstą Mollenhauerį, kuris bažnyčiai nutapė altoriaus paveikslą – Kristų, tiesiantį ranką skęstančiam apaštalui Petrui.
– Kai saulė rytą krisdavo pro langus… – tyliai šnabždėdavo jis. – Atrodydavo, kad vanduo paveiksle juda.
Albertas pakėlė fotoaparatą. Spragt. Nuotrauka iš išorės. Įžengė į šventorių ir pasuko link įėjimo. Jo laukė atsakinga užduotis – užfiksuoti ir uždokumentuoti bažnyčios vidų tokį, koks jis buvo iki netrukus prasidėsiančios rekonstrukcijos.
Jis jautė sunkų kartėlį. Oficialiai bažnyčia buvo uždaryta jau prieš ketverius metus. Dabar ją ketinta „pritaikyti kultūros reikmėms“. Taip buvo parašyta dokumentuose, o praktiškai tai reiškė tik viena: viskas bus išardyta, išvalyta ir pakeista taip, kad neliktų nieko, kas primintų religiją. Kartu bus sunaikinti ir svarbūs istoriniai artefaktai. Altorius turėjo dingti pirmasis.
– Drauge architekte! – nekantriai riktelėjo brigadininkas. – Mes po pietų jau ardysim priekį!
Albertas tik trumpai linktelėjo. Jis ir pats suprato, kad turi paskubėti. Priėjęs prie durų, pastūmė sunkią metalinę rankeną – durys girgždėdamos atsivėrė. Viduje tvyrojo vėsa. Ir keistas kvapas – dulkių, senos medienos, drėgmės bei kažko sunkiai nusakomo. Tarsi užsistovėjusio laiko.
Albertas lėtai nuėjo centrinės navos link. Daug kas jau buvo sunaikinta. Nebebuvo senųjų suolų. Nebebuvo sakyklos. Vargonai buvo pradingę iškart po karo – greičiausiai pasidarbavo tarybiniai kariai. Tačiau altorius dar stovėjo. Albertas pakėlė fotoaparatą. Spragt. Dar vienas kadras. Paskui dar. Ir dar. Dirbo susikaupęs, metodiškai – niekas negalėjo praslysti pro jo akis ir objektyvo stiklą.
Jis priėjo prie pat altoriaus. Ir tada sustojo.
Architekto veidas įsitempė, akyse sušmėžavo nuostaba. Jis pasilenkė prie grindų. Kurį laiką nejudėdamas spoksojo į vieną tašką. Tada atsargiai padėjo fotoaparatą į šalį ir lėtai ištiesė ranką…
Po kelių minučių lauke dirbantys vyrai atsisuko, išgirdę garsų durų trenksmą. Albertas vos ne bėgte pasileido laiptais žemyn.
– Kas atsitiko? – šūktelėjo brigadininkas.
Architektas jau skubėjo prie kalno papėdėje stovinčios valdiškos baltos „Volgos“.
– Pamiršau dokumentus vykdomajame! – mestelėjo per petį. – Tuoj grįšiu!
Variklis užsikūrė, ir automobilis, pakėlęs smėlio debesį, nurūko miestelio centro link. Darbininkai suglumę susižvalgė.
– Keistas tas jų architektas, – suburbėjo vienas.
Brigadininkas nusispjovė į smėlį.
– Menininkas… – tarė paniekinamai. – Visi jie truputį trenkti.
Parašykite komentarą