Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-28 |
Vos tik Lietuvoje pradedama kalbėti apie minimaliosios mėnesinės algos (MMA) didinimą, viešojoje erdvėje pasigirsta tie patys argumentai – verslui bus per sunku, ypač regionuose, didės sąnaudos, mažės konkurencingumas.
Tokios diskusijos yra suprantamos. Verslas pagrįstai vertina augančius kaštus. Tačiau šiandien svarbiausias klausimas turėtų būti ne tai, kiek kainuoja didesnė minimali alga, o ar turime rimtų argumentų atsisakyti krypties, kurią Lietuva pasirinko prieš beveik dešimtmetį.
2017 m. Vyriausybė, darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos Trišalėje taryboje susitarė, kad minimali mėnesinė alga turi nuosekliai artėti prie 45–50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Ši kryptis vėliau buvo įtvirtinta ir Europos Sąjungos direktyvoje dėl tinkamo minimalaus darbo užmokesčio, kuri ragina valstybes nares užtikrinti adekvatų minimalų darbo užmokestį ir skatinti kolektyvines derybas.
Todėl šiandien verta diskutuoti ne apie naują MMA strategiją, o apie tai, ar iš tiesų turime pagrindo atsitraukti nuo jau pasirinktos.
Ar dabartinė kryptis nebeveikia?
Jeigu teigiama, kad nuoseklus MMA didinimas tapo Lietuvos ekonomikos problema, tai turėtų atsispindėti ekonominiuose rodikliuose. Tačiau kol kas tokio ryšio nematyti.
Per pastaruosius metus Lietuvoje augo darbo užmokestis, didėjo užimtumas, nedarbas išliko vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o šalies ekonomika ne kartą pademonstravo atsparumą sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis. Tai nėra vien minimaliosios algos didinimo rezultatas, tačiau nėra ir įrodymų, kad nuoseklus MMA augimas būtų tapęs kliūtimi ekonomikos plėtrai.
Tarptautiniai duomenys taip pat nerodo, kad Lietuva būtų nuėjusi per toli. Vokietijos Hanso Bioklerio fondo Ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto (WSI) duomenimis, pagal minimaliosios algos ir darbo užmokesčio santykį Lietuva vis dar nepasiekia Europos Sąjungos rekomenduojamų orientyrų. Vadinasi, kalbame ne apie išskirtinai didelę minimalią algą, o apie nuoseklų artėjimą prie europinių standartų.
Regionams reikia žmonių, o ne mažesnių atlyginimų
Dažniausiai girdimas argumentas – regionų verslui reikia mažesnės minimaliosios algos.
Tačiau ar tikrai regionų problema yra per dideli atlyginimai?
Jeigu mažesni atlyginimai būtų raktas į regionų sėkmę, šiandien būtent Lietuvos regionai būtų ekonomikos augimo lyderiai. Deja, ten, kur atlyginimai mažiausi, sparčiausiai mažėja gyventojų, sunkiausia rasti darbuotojų ir sudėtingiausia pritraukti investicijų.
Todėl siūlymai regionuose taikyti mažesnę minimaliąją algą ne tik prieštarautų pačiai MMA idėjai, bet ir dar labiau paskatintų žmones ieškoti geriau apmokamo darbo kitur. Regionų konkurencingumas prasideda ne nuo mažesnių atlyginimų, o nuo gebėjimo pritraukti ir išlaikyti žmones.
Be to, didesnė minimali alga reiškia ne tik didesnes verslo sąnaudas. Ji reiškia ir didesnį vartojimą, daugiau pajamų vietos verslui, didesnes mokesčių įplaukas valstybei bei savivaldybėms ir mažesnį socialinės paramos poreikį. Tai investicija ne tik į darbuotoją, bet ir į šalies ekonomiką.
Socialinis dialogas – pasiteisinęs orientyras
Šių metų birželį profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos Trišalėje taryboje po ilgų derybų pasiekė bendrą susitarimą dėl 2027 metų minimaliosios mėnesinės algos.
Svarbiausia šio susitarimo žinia buvo ne konkretus skaičius. Ji parodė, kad socialinis dialogas Lietuvoje veikia, o darbuotojų ir darbdavių susitarimai gali būti ekonomiškai atsakingi ir orientuoti į ilgalaikę naudą.
Todėl socialinių partnerių pasiektas kompromisas neturėtų būti vertinamas tik kaip viena iš daugelio nuomonių. Jis turėtų būti svarbus orientyras Vyriausybei priimant sprendimus dėl socialinės ir ekonominės politikos.
Į ką sutelksime dėmesį?
Diskutuoti dėl minimaliosios algos dydžio yra normalu. Tačiau keičiant kryptį pirmiausia reikia atsakyti į paprastą klausimą – kas įrodo, kad dabartinė neveikia?
Kol kas tokių įrodymų nėra.
Todėl šiandien svarbiau ne ieškoti argumentų, kodėl reikėtų atsitraukti nuo prieš beveik dešimtmetį pasirinktos krypties, o ją nuosekliai tęsti – skatinti investicijas, didinti darbo našumą, stiprinti kolektyvines derybas ir socialinį dialogą.
Turėtume koncentruotis ne į tai, kaip konkuruoti pigesne darbo jėga, o į tai, kaip pritraukti investicijas, kurti aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką ir užtikrinti, kad jos augimo naudą jaustų tiek verslas, tiek dirbantys žmonės – nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena didmiestyje, ar regione. Būtent taip stiprinamas valstybės konkurencingumas.
Parašykite komentarą