Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-17 |
„Kvailumas nėra individualus trūkumas, o pasikartojantis žmogaus elgesio modelis, darantis įtaką visuomenėms, visiems sprendimams ir net istorijos eigai“. Ši protinga mintis skelbiama profesionalų. O ir aš esu ne kartą rašęs apie tai, kas yra kvailumas. Galiu tik pakartoti, kad kvailumas, kaip sako psichologija, apibūdina nemokėjimą efektyviai taikyti savo protinius gebėjimus, o ne kokio nors intelekto trūkumą. Imanuelis Kantas pateikė vieną iš ilgaamžiškiausių filosofijos apibrėžimų apie kvailumą, įvardydamas jį kaip „gebėjimo vertinti trūkumą“.
Žymių žmonių minčių apie šį dalyką yra tiek daug, kad galima išleisti visą knygą ir gana storoką. Bet dabar būtina įsigilinti į kvailumą, kaip dabarties visuomenės ypatumą, ir siekti suprasti ne tik pasekmes, bet ir priežastis.
Dar prieš keletą šimtmečių buvo aktyviai tvirtinama, kad žmonių tamsumas, nežinojimas gimdo negerus dalykus ar neigiamus socialinius reiškinius. Dabar mes visi, pabrėžiu, visi, gyvename interneto amžiuje, todėl veik visos žinios yra prieinamos visiems norintiems. Bėda yra kita: internetas, sukurtas liberalizuoti žinojimą, vienu metu tapo dezinformacijos, sąmokslo teorijų ir burbulinių bendrijų, kurios stiprina, o ne iššaukia mūsų pažintinius nukrypimus. Socialinių tinklų platformos, sukurtos sujungti žmoniją, dažniau mus suskaldė į būrius ar net gaujas, pagrįstas tarpusavio nesupratimu ir priešiškumu. Lietuvoje kol kas tai nelabai ryšku, bet pasekus JAV televizijas ar laikraščius, šias nuostatas nesunku pamatyti.
Švietimo epocha arba Apšvieta, tikėdama žmogaus protu, bandė išvaryti kvailumą per švietimą ir racionalų veikimą. Tačiau mes sukūrėme naujas aklumo formas – technokratinį pasitikėjimą, kad sudėtingas socialines problemas galima išspręsti grynai racionaliais būdais, technokratiškai, dažnai ignoruojant emocinius ir kultūrinius žmogaus patirties aspektus. Dabartinio JAV prezidento komanda yra šios nuostatos pavyzdys.
Dabar nesiimsiu globalių problemų sprendimų, ne vieta ir ne laikas – svarbu matyti, kad pasaulyje, kuriame vyrauja demokratija, nuolatos susiduriame su esminiu dalyku: pilietis, kuris siekia geros valdžios, turi pasirinkti, už ką balsuoti. Daug kam tai ir sudaro demokratijos esmę, nors yra visai kitaip. Bet apie tai atskirai. Taigi, jis privalo pasirinkti iš visų vieną, kurį norėtų turėti valdžioje. Gal kaip savo atstovą, gal ir visų. Nesvarbu, ar tai parlamento narys, prezidentas ar gatvės komiteto pirmininkas. Rinktis būtina, nes tai esminė ir nekintama procedūros dalis. Štai čia girdima nuostata – rinkis teisingai. O ką tai reiškia? Jauni vaikinai ir merginos kuria šeimas, o skyrybų skaičius atspindi pasirinkimo kokybę. Veik pusė santuokų išyra, nesulaukus nė dešimties metų. Tiesa, prezidentas ar parlamentas renkami trumpesniam laikui, tik „skyrybos“ čia paprastesnės – netinka, renkam kitą. Tik ar mokėsim vėl pasirinkti protingai?
Noriu pabrėžti vieną labai svarbią rinkėjo ypatybę – jis turi būti protingas. Turėti didesnį ar mažesnį kritinį mąstymą ir numatyti ateitį bent penkeriems metams, kadangi toks mūsų rinkimų pasikartojimo laikas. Tačiau čia randasi dvi bjaurios demokratijos ypatybės: į rinkimus ateina tik dalis ir ne pačių protingiausiųjų, o kita yra ta, jog mažiau protingi būna labiau aktyvūs. Dabar sudėkime jas į rezultatą ir pamatysime mūsų demokratinę valdžią – Seimą, savivaldybės tarybą ar gatvės komitetą. Kažin kodėl jie mažai kam patinka.
Taigi, ar demokratija gali remtis tiesioginiais rinkimais?
Jau ne vienas mąstantis žmogus pasisakė prieš tokią savivaldos formą. Jei bendruomenė nedidelė, jei užduotis trumpalaikė, tai tokia procedūra gali duoti pažangų rezultatą. Problemos kyla tuomet, kai bendruomenės tampa gigantiškomis (labai didelėmis), užduotys politikams – strateginėmis. Akivaizdu, kad vadinamosios švietimo ar sveikatos paslaugų sistemos problemos yra ne trumpalaikės, jų įgyvendinimas reikalauja kartais dešimtmečių, o politikai renkami ketveriems, penkeriems metams, todėl jiems būtina pateikti rezultatus, kurių per tokį laiką neįmanoma pasiekti.
Todėl į pirmą planą patenka tie, kurie siūlo paprastus dalykus. Jie daugumai lengvai priimtini ir nereikalauja rimtesnio pamąstymo. Nesunku pasaulį padalinti į mūsų ir „svetimą“, juodą ir baltą. Tuomet pasirinkimas tampa paprastas ir akivaizdus. Kam mums aukštoji matematika, jei užtenka aritmetikos. O ir suskaičiuoti jau gali išmanusis telefonas. Galvoti lyg ir nebereikia. Kas, deja, nėra tiesa. Juk turi rastis tie, kurie gali padaryti išmanųjį telefoną, valdo kompiuterinius tikslus ir kuria dirbtinį intelektą. Čia reikia proto, t. y. tos veiklos, kurios negalvojantys (arba mažai galvojantys) taip vengia.
Tiesa, man vis dažniau iškyla klausimas – kuri dalis bendruomenės turi būti protinga? Įvairūs tyrėjai atsako skirtingai, man pasitaikė šie vertinimai: nuo 3 iki 27 procentų protingų jau yra pakankama. Taigi, kvailų ar mažiau protingų lieka dauguma, kurie ateis į rinkimus. Nenoriu daryti logiškų išvadų apie būsimas valdžias, jei padėtis yra tokia, kokią pavaizdavau. Gal nebūtina visiems skaityti partijų, dalyvaujančių rinkimuose, programas? Gal užtenka pasidomėti lozungais ir lyderių patrauklumu. Tiesa, po to teks eiti į mitingus ir reikalauti, reikalauti, reikalauti. Ir stebėtis, stebėtis, stebėtis.
Pabaigti reikia optimistiškai. Jei demokratijos situacija tokia bloga, tai gal geriau prie diktatūros? Nesunku palyginti. Ne tik istoriškai su Stalinu, Hitleriu ar Mao, bet ir dabartiniais – su Putinu, su Kim Jong-un ar su Isaias Afwerki. Beje, vertinti tenka protingai, kaip tik kvailiai to nesugeba, todėl neretai išlenda „tvirtos rankos sindromas“.
Kvailumas yra reliatyvi sąvoka. Kvailas yra tas, kuris man prieštarauja. Ką reiškia autoriaus minimi nuo 3 iki 27 proc. protingų? Kad tiems tyrėjams, turbūt Amerikos universitetų liberalams, pritaria tik tiek žmonių.
Todėl neskubėčiau teigti visuomenės daugumos kvailumo. Intelektualui, tuo labiau, inteligentiškam intelektualui, derėtų pirmiausia svarstyti ne kitų, o savo paties protavimo trūkumus, savo paties ribotumą, naivumą ir net kvailumą.
Kvailumas – tai ne žinių trūkumas, o nenoras mąstyti. Todėl „Cogito, ergo sum” yra didžiausias blogio priešas.