Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-23 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
XIII skyrius. „Raudonasis Kristupas“
Nida
Užsakymą priėmusiam „Ešerinės“ padavėjui nuskubėjus į virtuvę, Giedrius pažvelgė į laikrodį telefone, giliai atsiduso ir nekantriai pažvelgė pro langą, vietoje užuolaidos aptrauktą dekoratyviniu žvejybiniu tinklu – Fridrichas su Manfredu vėlinosi jau penkias minutes. „Nebūdinga punktualiems vokiečiams“, – pagalvojo. Bet ne tai jį labiausiai neramino. Vakar, kol jis smagiai leido laiką su Dange prieplaukos kavinėje, paskambino susijaudinęs Fridrichas ir greitakalbe išbėrė prašymą kuo skubiau susitikti. Telefonu nenorėjo nieko aiškinti, sakė, kad kai kas atsitiko ir būtina pasikalbėti akis į akį. Negana to – ir būtent tai Giedrių labiausiai nustebino – pasiūlė susitikti be Dangės. Tiksliau, trims vyrams susitikti valanda anksčiau, nes lygiai vidudienį buvo suplanuotas visos ketveriukės susitikimas šiame išskirtinai atrodančiame, nendrėmis dengto stogo restorane prie marių kranto.
Giedriui toks prašymas nelabai patiko – kokios čia dar gali būti paslaptys vieni nuo kitų? Bet kadangi Fridrichas primygtinai nenorėjo nieko aiškinti telefonu, teko nusileisti.
Galiausiai abu Deckaičiai įžengė į vidų. Atsisėdo priešais Giedrių prie masyvaus medinio stalo ir, laukdami padavėjo rekomenduoto firminio patiekalo – žuvies tešloje, pradėjo pokalbį.
– Nepyk, Giedriau, – atsiprašydamas pirmasis ištarė Fridrichas, – bet nutiko kai kas rimto. Ir labai keisto. Todėl ir norėjome pasimatyti iš pradžių be Dangės – neverta jos gąsdinti. Bent jau kol neišsiaiškinsime, kas čia vyksta iš tiesų.
– Atidžiai klausausi, – Giedriaus balse pasigirdo ir susidomėjimas, ir įtampa.
Fridrichas trumpai žvilgtelėjo į senelį, tarsi dar kartą įsitikindamas, kad šis neprieštarauja pasakoti viską nuo pradžių. Tada, šiek tiek jaudindamasis, ėmė dėstyti vakarykščius įvykius. Papasakojo apie netikėtą pažintį su Albertu Jonušu – žmogumi, kuris gyveno jų prosenelių name. Apie pokalbį prie kavos puodelio, apie bažnyčios rekonstrukciją, apie altoriaus pakyloje rastą plytą su išraižytu kryželiu ir po ja slėptą metalinę tabokinę. O svarbiausia – apie joje rastą pamokslą.
Manfredas retkarčiais papildydavo anūko pasakojimą detalėmis: pamokslo pabaigoje minimais „laiptais į dangų“, „Raudonuoju Kristupu“, rodančiu kelią paklydusiems laivams. Giedrius klausėsi giliai susimąstęs, vis rečiau liesdamas ant stalo stovintį kavos puodelį.
Tačiau tikroji istorijos dalis prasidėjo tada, kai Fridrichas papasakojo apie netikėtą senolio skambutį po keliolikos minučių, jiems išėjus. Giedrius iš nuostabos išplėtė akis, išgirdęs, kad sodybos šeimininkas buvo žiauriai sumuštas dviejų banditiškos išvaizdos rusakalbių.
– …čiupo nuo stalo lapą su pamokslu ir, pagrasinę, kad jei kam nors juos įduos, sudegins sodybą, išsinešdino…
Baigęs kalbėti Fridrichas nutilo.
Prie stalo kurį laiką tvyrojo sunki tyla. Už lango tingiai teliuškavo marių vanduo, kažkur virtuvėje dzingsėjo indai, priėjęs padavėjas atnešė užsakytus valgius, tačiau nė vienas net nepasuko į jį galvos – viduje visi trys jautė tą patį. Nuo šios akimirkos viskas pasikeitė.
– Tai jau nebe žaidimas, – galiausiai atsidusęs ištarė Giedrius.
– Taip, – niūriai pritarė Fridrichas. – Kažkas ieško to paties kaip ir mes.
– Bet kaip… iš kur?.. Nesuprantu, juk tik mes turėjome dienoraštį… O apie pamokslą išvis sužinojote kone prieš akimirką… Kaip tie rusai ten taip staigiai atsidūrė? Ir išvis kas jie tokie? – apstulbęs klausimus kėlė Giedrius.
Deja, bendrakeleiviai žinojo tiek pat, kiek ir jis.
– Kol kas viskas labai painu, tačiau viena aišku – mes esame rimtame pavojuje. Ir dingę meno kūriniai taip pat – į juos nusitaikė šitie grėsmingi tipai. Faktas, kad jų ketinimai bus savanaudiški: surasti ir parduoti juodojoje rinkoje, – užtikrintai tarė Fridrichas. – Bet, kita vertus… jei jie pagrobė pamokslą, vadinasi… nežino daugiau už mus…
Giedrius linktelėjo ir susimąstęs pažvelgė pro langą į tolumoje dunksančią Parnidžio kopą. Galvoje sukosi viena mintis – dabar viskas virto lenktynėmis. Ne tik kas ras lobį pirmas. Bet ir kas pirmas supras užuominas.
– Taip, tu teisus. Todėl ir mums trauktis jau vėlu. Negalim leisti, kad tokios vertybės atsidurtų jų rankose, – po kiek laiko ramiai tarė jis.
Fridrichas linktelėjo. Atrodė, kad būtent tokių žodžių ir laukė.
– Gerai padarėt, kad atėjote pasikalbėti be Dangės. Jai apie užpuolimą nieko nesakykim, – nusprendė Giedrius. – Kol kas nėra prasmės jos gąsdinti. Papasakosim tik apie pamokslą. Ir tiek. Dabar mums reikia kuo greičiau suprasti, kur galėjo būti paslėpti paveikslai.
Manfredas su Fridrichu sutiko neprieštaraudami.
Tuo metu Giedrius nejučia pakėlė akis į kitą restorano salės galą. Prie vieno iš staliukų ką tik buvo prisėdę trys vyrai. Du iš jų – sportiški, plačiapečiai. Trečiasis buvo liesesnis, griežtų veido bruožų, su siauru randu, einančiu nuo smilkinio iki žandikaulio. Vyras sėdėjo pusiau pasisukęs į jų pusę ir kažką tyliai kalbėjo.
Po kelių sekundžių Giedrius išgirdo pavienius rusiškus žodžius.
Jis iškart nusuko akis, apsimesdamas nieko nepastebėjęs. Tačiau pajuto, kaip širdis pradėjo smarkiai kalatotis – jį visą tiesiog persmelkė bloga nuojauta.
Staiga prasivėrė restorano durys ir į vidų įėjo Dangė.
Lengva vasarinė suknelė, palaidi plaukai, akiniai nuo saulės ant galvos – atrodė atsipalaidavusi ir nerūpestinga. Pamačiusi savo draugus, nusišypsojo.
– Na, ar aš čia vėluoju, ar jūs anksčiau atvykote? – paklausė prisėsdama.
– Damos niekada nevėluoja. Jos net ir laukimą vyrams paverčia malonumu, – pajuokavo Giedrius, išvengdamas tiesaus atsakymo.
Tada jis ramiai papasakojo apie jų vakar aptiktą pamokslą bei slaptavietę po altoriumi. Tačiau apie Jonušo užpuolimą neužsiminė nė žodžiu. Dangė klausėsi labai susidomėjusi, paprašė parodyti nuotraukas. Fridrichas perdavė telefoną. Dangė išsivertė tekstą vertimų programėlėje ir pradėjo atidžiai skaityti.
– „Raudonasis Kristupas“… – susimąsčiusi ištarė Dangė. – Ir „laiptai į dangų“. Akivaizdu, kad tai užuomina. Tik į ką?
– Gal švyturys? – spėjo Giedrius. – Juk jis ir rodydavo kelią laivams. Ir jis kyla į viršų… „Laiptai į dangų“ – galėtų būti poetiškas apibūdinimas.
Dangė įniko kažko ieškoti internete.
– Žinoma, švyturys! Būtent taip – „Raudonuoju Kristupu“ – jį vadino tarpukariu į Nidą atvykę poilsiautojai. Dėl jo spalvos… Bet palaukit… – po kelių sekundžių sumurmėjo. – Čia kažkas nesutampa.
Visi pažvelgė į ją.
– Nidos švyturys buvo susprogdintas vokiečių keturiasdešimt ketvirtųjų pabaigoje, prieš ateinant sovietams, – paaiškino ji. – O jei tikėti Heinricho dienoraščiu, lobis slėptas jau keturiasdešimt penktųjų pradžioje. Vadinasi… švyturio tuo metu faktiškai nebebuvo – tik griuvėsiai.
– Vadinasi, negalėjo būti ten, – niūriai konstatavo Fridrichas.
Giedrius nusivylęs atsiduso. Versija atrodė logiška.
– Bet… bet kodėl pastoriui būtų reikėję jį ten slėpti? – negalėdamas susitaikyti, dar bandė kabintis Fridrichas. – Dienoraštyje parašyta, kad ryšulys buvo atneštas į bažnyčią. Laiko daug nebuvo, Waldemaras Kütheris savo bažnyčią turėjo puikiai pažinoti, kiekvieną kampelį. Kodėl jis nepasielgė paprastai – nepaslėpė ten, kur jam patogiausia? Kam tas švyturys? Juolab kad jis jau buvo sugriautas… Ne… mes kažką ne taip supratome, – lyg ir guodė save.
– Nes jis turėjo žinoti, ką bolševikai daro su bažnyčiomis, – galiausiai į pokalbį įsiterpė Manfredas.
Visi į jį pasisuko.
– Jie viską griovė ir plėšė. Šventovių niekinimo banga ritosi visur, kur tik žengė Raudonoji armija. Bažnyčia lobiui slėpti tuo metu buvo pati nesaugiausia vieta, – tvirtu ir ramiu balsu tarė.
– Hmm… skamba įtikinamai, – sutiko Dangė. – Bet mums nuo to tik blogiau. Atrodo, būsime atsidūrę aklavietėje…
Tada Giedrius išsitraukė telefoną.
– Nusiųsiu Andriui. Gal jis ką nors pastebės. Kartais žmogus iš šalies pamato daugiau.
Dangė klausiamai pažvelgė į jį.
– Mano pusbrolis. Savas žmogus. Jis dailininkas, yra dalyvavęs čia, Nidoje, vykusiuose pleneruose. Gana gerai žino Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Be to, paauglystėje „rydavo“ fantastinę, nuotykinę ir detektyvinę literatūrą, todėl turi labai išlavintą vaizduotę. Galbūt jis aptiks ką nors, ko mes nesupratom, – paaiškino Giedrius.
Fridrichas pritariamai linktelėjo.
– Neturime ko prarasti. Vis tiek esame užstrigę.
Giedrius greitai persiuntė pamokslo nuotraukas pusbroliui.
Neilgai trukus pokalbis natūraliai išsikvėpė. Kad prasiblaškytų, visa kompanija nusprendė likusią dienos dalį praleisti ramiau – pasivaikščioti po Nidą ir išplaukti jachta palei kopas.
Prieplaukoje jų jau laukė prie molo prisišvartavusi jachta „Sambija“ – Giedrius dar vakar vakare buvo sutaręs su jos kapitonu. Tačiau prieš jiems lipant į parengtą laivą, Giedrius netikėtai sustojo ir šiek tiek atsitraukė.
– Jūs eikit, tuoj ateisiu, – mestelėjo.
Jis nuėjo kiek toliau ir paskambino kažkam telefonu.
Kalbėjo ilgai. Retkarčiais trumpai apsidairydavo aplink.
Praėjo kone dešimt minučių, kol nuo jachtos denio pasigirdo Dangės balsas:
– Giedriau! Mes tavęs laukiam!
Tik tada jis baigė pokalbį ir sparčiu žingsniu patraukė link draugų.
Vakare, jau sugrįžęs į „Vaivą“, Giedrius sunkiai krito ant lovos savo kambaryje. Už lango lėtai temo, kažkur apačioje girdėjosi lankytojų šurmulys viešbučio restorane. Staiga telefonas pyptelėjo. Naujas laiškas. Nuo Andriaus. Giedrius greitai atidarė žinutę.
„Jūs visi ten per daug giliai kapstot, – rašė pusbrolis. – O jei tie laiptai nėra metafora? Jei tai tiesiog… laiptai? Taip, senojo švyturio nebeliko, bet senieji akmeniniai laiptai į jį – jais ir dabar gali užkilti ant Urbo kalno.“
Giedrius sustingo. Dar kartą perskaitė sakinį. Tada staiga pašoko iš vietos.
– Velnias… – sušnabždėjo.
Po kelių sekundžių jis jau lėkė koridoriumi Dangės kambario link. Nekantriai pabeldė.
– Tu nepatikėsi! – susijaudinęs šūktelėjo duris atvėrusiai menotyrininkei. – Man atrodo, mes pagaliau supratom!
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą