Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-21 |
„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ toliau pasakoja apie šimto metų senumo įvykius, susijusius su uostamiesčiu, užfiksuotus dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomuose dokumentuose.
Į Klaipėdą – dvi valstybinės pensijos
1925-ųjų rugpjūčio pradžioje premjeras Vytautas Petrulis raštu kreipėsi į prezidentą Aleksandrą Stulginskį informuodamas, kad remdamasis Pasižymėjusiems visuomenės veikėjams pensijų įstatymu jam pristato dešimt asmenų.
Minėtasis įstatymas, Seimo priimtas tų metų birželį, numatė, jog tokios pensijos skiriamos „ligi gyvos galvos“. Pensiją kiekvienam asmeniui skyrė ir jos kategoriją nustatė prezidentas, Ministrų kabineto siūlymu. Paskirtoji pensija galėjo būti atimta teismo sprendimu.
Iš minėtųjų dešimties asmenų aštuoniems pensijas Vyriausybė pasiūlė mokėti nuo tų metų rugpjūčio. Tarp jų pateko rašytojas Pranas Mašiotas, 1924-ųjų pavasarį pradėjęs vadovauti Klaipėdos lietuvių gimnazijai (nuo 1930 m. sausio 20 d. ji gavo Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą). P. Mašiotui Ministrų kabinetas tikriausiai pasiūlė XI valstybės tarnautojų kategorijos atlyginimo dydžio pensiją (antras romėniškas skaičius dokumente yra išteptas) – 450 litų.
Kiti septyni tokiai pensijai prezidentui pristatyti asmenys buvo Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius (po 800 litų), Petras Vileišis (600 litų), Povilas Matulionis ir Kazimieras Prapuolenis (po 450 litų), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda (po 300 litų).
Dviem asmenims 450 litų pensijas buvo pasiūlyta paskirti nuo 1926-ųjų pradžios. Be Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto tokiu kandidatu dar tapo Mažosios Lietuvos patriarchu vadintas Martynas Jankus.
Įšaldė milijonus
1925-ųjų spalio pradžioje pilną susirūpinimo raštą jau premjero Leono Bistro vadovaujamai Vyriausybei surašė susisiekimo ministras Balys Sližys, išdėstęs aplinkybes dėl naujo, Klaipėdos link turinčio vesti geležinkelio tiesimo aplinkybių.
Įgyvendinti tokį projektą bandė dar Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją organizavęs premjeras Ernestas Galvanauskas.
„Planuota dviejų naujų geležinkelio linijų statyba, užsitikrinta Britanijos paskola jai finansuoti, bet pateikus svarstyti projektą Seimui, konjunktūriniai kai kurių jo narių interesai lėmė, kad projektas buvo palaidotas“, – yra rašęs istorikas Vasilijus Safronovas.
Jo minimoje konjunktūrinių interesų istorijoje figūravo vienas turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių – Seimo narys Juozas Vailokaitis. Dr. Audronė Veilentienė straipsnyje „II Seimo požiūris į santykius su Didžiąja Britanija“ rašo, jog pastarasis ragino Vyriausybės pasiūlytas geležinkelio linijas keisti viena tiesia iš Kauno į Klaipėdą. Esą ji būtų patogiausia, atsiperkanti, nors papildomai ir tektų sugaišti vieną „statymo sezoną“. J. Vailokaičiui pavyko įtikinti visą krikščionių demokratų bloką, kad būtent tokia idėja verta realizavimo.
Kai 1924 m. birželio 6 d. Seimas nepatvirtino Ministrų kabineto pateiktos 1924 m. papildomos išlaidų sąmatos geležinkeliams tiesti bei išbraukė iš biudžeto 16 milijonų litų, numatytų naujiems geležinkeliams, priėmė rezoliuciją dėl naujų geležinkelių linijų tiesimo, premjeras nutarė atsistatydinti.
Minėtajame rašte Ministrų kabinetui B. Sližys dėstė, jog nors svarstant 1926 metų Susisiekimo ministerijos sąmatą naujiems geležinkeliams tiesti buvo nutarta „leisti statybai linijai Amaliai-Telšiai-Kretinga 16.000.000 Lt., iš kurių 1.000.000 Lt. buvo numatyta iš nepapr. biudžeto išlaidų, o 15.000.000 Lt. iš numatomos paskolos užsienyje“, tačiau „pačiu paskutiniu metu paaiškėjo, kad užsienių paskolos sureguliavimas gali užsitempti“.
Pasak A. Veilentienės, Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Didžiojoje Britanijoje tapęs E. Galvanauskas bandė derėtis dėl paskolos geležinkeliams, tačiau Lietuvos diplomato pastangos jau buvo bevaisės, nes Anglijos politikai ir bankai nepasitikėjo Lietuvos ekonominėmis galimybėmis ir nenorėjo duoti paskolos.
Anot B. Sližio, 1926-iesiems turint tik milijoną litų reikėtų „beveik visus darbus sustabdyti ir ant linijos Amaliai-Telšiai, jau nekalbant apie tiesimą linijos toliau iki Kretingos, o technikos personalą paleisti“.
Ministras akcentavo, kad toliau nevykdant darbų „nustojo visos reikšmės ir nutiestas tarpas nuo Amalių iki Telšių, kaipo neturįs jokio išėjimo“, o į jį investuoti 7,65 mln. litų „liekasi beveik be naudos“.
B. Sližys pabrėžė, kad nauja geležinkelio linija į Klaipėda buvo pagrįsta ir ekonomiškai-finansiškai, ir politiškai bei „Lietuvos ekonominiam sustiprėjimui yra neatidėliotinai pirmaeilis klausimas, be ko neįmanomas normalus krašto vystymas“.
„Klaipėdos uosto tobulinimas ir dedamos Susisiekimo Ministerijos pastangos pritraukti užsienio tranzitą, neturint tiesioginio ryšio su Klaipėda, darosi bergždžias“, – dėstė ministras bei prašė Vyriausybės skubiai aptarti susidariusią padėtį ir 1926-iesiems skirti nemažiau 5 mln. litų, o pavykus pasiskolinti – ir 16 mln., „kad nesustabdžius ir nesuardžius pradėto taip svarbaus Lietuvai darbo“.
Visgi B. Šližys nebuvo išgirstas. Geležinkelio tiesimo darbai buvo atnaujinti tik 1930–aisiais, kai Vyriausybė paėmė paskolą iš Danijos bankų ir susitarė, kad darbus vykdys danų firma „Højgaard & Schultz“.
Užbaigta linija 1932 m. spalio 29 d. buvo iškilmingai, dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai. Telšių–Kretingos geležinkelio atšaka tada atsiėjo jau 22 mln. litų.
Pagaliau nutiestos linijos dėka Lietuvos eksportas, iki tol keliavęs per kelis uostus, buvo nukreiptas į Klaipėdą.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą