„Mes, tai yra aš ir Alina, nepalikome Jos mirti, Ji mirė. Mes Ją palikome, bet ne mirti. Mes prabuvome tris mažų mažiausiai paras ir tik tada palikome kūdikio lavoną pūti, taip, ir išvažiavome į Palangą, tiesiog norėjome nueiti prie jūros, nes realiai kalbant vos vos neišprotėjome”, – atsakydamas į „Atviros Klaipėdos” klausimą, kodėl kambary paliko 2,5 mėn. mergytę vieną, sakė Mykolu Ruikiu (policijos nuotr.) pristatęs asmuo, kuriam pareikšti įtarimai dėl kūdikio nužudymo ir jo palikimo be priežiūros.

Po bene kraupiausio praėjusių metų įvykio, kai gruodžio 8 d. Klaipėdoje, Minijos g. esančiame bendrabutyje, buvo rasta negyva mergytė, į „Atvirą Klaipėdą” el. laišku kreipėsi M. Ruikys, po mėnesio laiko suėmimo paleistas iš įkalinimo vietos.

Jis sakė norįs paneigti kai kuriuos, jo teigimu, ankstesnėse publikacijose esą buvusius netikslumus, tačiau bendrauti tiesiogiai ar telefonu atsisakė, fotografuotis taip pat nesutiko ir savo nuotraukos neatsiuntė. Jaunas vyras sutiko bendrauti tik raštu, teigęs, jog atsakys į visus mus dominančius klausimus.

Paprašytas daugiau papasakoti apie save, 32 metų vyras teigė gimęs Panevėžyje, tačiau didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs Klaipėdoje, kur gyveno su tėvais. Vyras jokios specialybės nėra įgijęs, yra baigęs 10 klasių (rašo, kad yra baigęs 11,5 klasės). Jo teigimu, „minimaliai” buvo vienos akcinės bendrovės direktoriumi, po to išvyko į Norvegiją, kur dirbo vairuotoju.

Nors jis nebuvo mirusios mergytės biologinis tėvas, tvirtino ją mylėjęs kaip savo dukrą.

Kaip ir kada, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Alina? (Alina Sriebaliūtė, mirusios mergytės mama – aut. pst.)

Susipažinome praėjusių metų rugpjūčio pradžioje. Abu gyvenome tame pačiame name. Kaimynė iš 4 aukšto pasikvietė mane, paprašė pagalbos, kad sutvarkyčiau jos neveikiančias garso kolonėles, o pas ją svečiuose ir buvo Alina. Žvelgiant retrospektyviai tai manau, kad kaimynė norėjo mus supažindinti. Tiesa, aš Aliną jau žinojau, bet nepažinojau, kelios dienos ar savaitę prieš, nes buvau sutikęs namo kieme, einant link parduotuvės, paprašiau vieno cento. Ji davė tą centą, tuo ir baigėsi pirminė pažintis.

Kodėl mergytę palikote numirti, kodėl nekvietėte greitosios pagalbos?

Jūsų klausimas remiasi prielaida, kad mes ją palikome numirti. Taip nebuvo. Sekantis klausimas nebeturi reikšmės, dėl to, kad pirmasis klausimas yra bereikšmis. 2,5 mėn mergytė, vardu Milita, mirė. Mes, tai yra aš ir Alina, nepalikome Jos mirti, Ji mirė. Mes Ją palikome, bet ne mirti. Mes prabuvome tris mažų mažiausiai paras ir tik tada palikome kūdikio lavoną pūti ir išvažiavome į Palangą, tiesiog norėjome nueiti prie jūros, nes realiai kalbant, vos vos neišprotėjome. Žiaurus Jūsų klausimas šitas. Negerbiu Jūsų už šį klausimą.

Greitoji medicinos pagalba pagal patį apibrėžimą turėtų suteikti pagalbą, jos suteikti jau nebebuvo kam. Buvo per vėlu. Todėl ir nekvietėm.

Tai kokiomis aplinkybėmis vaikas mirė?

Namie, savo lovytėj, gulėdama ant pilvuko. Lapkričio 30 d. ryte, iki pietų meto. Neseniai pavalgiusi. Nežinau priežasties, kodėl mirė. Aš tada galvojau, kad ji tiesiog užmigo. Kai atėjo laikas žadint, pamatėm, kad mirusi.

Ar prieš tai jūs mergytę mušėte, purtėte?

Ne. Vienareikšmiškai didžiosiomis raidėmis, pirma N antra E. Aš asmeniškai nesu to daręs. Nors ir mane kaltino tyrėja bei prokuroras. Aš To Nedariau. Ko Jūs klausiate, tai tikrai, kiek mano sąmonė leidžia suvokti, tai tikrai Ne. Ne Ne ir dar kartą NE. Bet klausykitės… Jei turite savybę klausyti iš matomo ir skaitomo teksto… Gali būti, kad aš į Jūsų klausimą atsakau nenuoširdžiai, vien dėl to, kad neatsimenu. Tebūnie visuomenei intriga, aš esu rimtai psichinis ligonis. Gal Aš taip ir dariau? Dabar abejoju. Nuteiskite mane.

Kieno buvo mintis išvykti į Palangą, įsidarbinti pas ūkininką?

Iš esmės, mano. Aš buvau tas racionalus balsas šeimoje. Nesigailiu nei vieno sprendimo, kurį priėmėm, be abejonės, sutarę abu. Palanga? Kodėl? Principe todėl, kad yra jūra, o mes tris paras išbuvę kambary, vos vos neišprotėję, norėjome bent nueit prie jūros, ką ir padarėme. Pas ūkininką kodėl? Na gal todėl, kad nebebuvo, kur eiti. Pagrindinis motyvas, kodėl pas jį buvo, kad geriau yra bet bele kur, nei kad ten pat, kur buvome, būt.

Teigėte, kad norite paneigti netikslumus ankstesniame straipsnyje? Kokie konkrečiai tie netikslumai?

Konkrečiai yra LR BK 158 straipsnis dėl vaiko palikimo be būtinos priežiūros. Tuo mus kaltino nuo pat pradžių. Bet, o, tačiau aš noriu pasakyti, kad principe, ir atleiskite man, prašau, kad būsiu nejautrus šiuo klausimu, tikrai atsiprašau, galite to ir nespausdinti, nes aš suvokiu, kad visuomenei bus per skaudu, tai aš, Mykolas Ruikys, vaiko nepalikau mirti. Aš palikau ką?… Vaiko lavoną irti. Dėl to labai gailiuosi. Atsiprašau mažų mažiausiai dėl to – vaiko močiutės ir krikščionių bažnyčios. Nuoširdžiai atsiprašau ir labai apgailestauju. Jei klausiate manęs priežasties, kodėl taip pasielgiau, tai aš Jums negaliu šiuo momentu konkrečiai atsakyti.

Iš pirmojo laiško supratau, kad lyg ir norite kažką papasakoti apie teisėsaugą?

Šiaip iš esmės norėčiau. Esu ypatingai dėkingas savo tėvams, kad jie man net neprašant nusamdė man, mano žodžiais tariant, patį Rimčiausią advokatą Klaipėdoje. Jokio kito nesitikėjau. Atsisakiau valdiško advokato tik atsiradus progai, pati tyrėja pasakė, kad esu šaunuolis, kad nepasitikiu juo, bet apsimelavo ir neleido jo nušalinti. Jis apsimelavo spaudoje, galiu patvirtinti, kad „Klaipėdos” dienraštyje yra melagingos informacijos mano valstybinio advokato vardu mano žodžiu, siekiant mane kažkiek nužeminti akyse visuomenės. Principe neturiu dėl teisėsaugos rimtų argumentų, vertų viešinti, apart to, kad iš 12 man išvardintų teisių, mano nuomone, 11 buvo pažeista, bet tai nesudarė ypatingai blogų sąlygų atlikti bausmę kalėjimo įstaigoje.