Jaunimui, net ir mokančiam rusų kalbą, žodis „trojka“ (trejetas) nesukelia jokių neigiamų asociacijų. Blogiausiu atveju jis gali būti suprantamas kaip mokyklinių žinių įvertinimas trejetu sovietmečiu.

O štai vyresnio amžiaus žmonėms, ypač tiems, kurių artimieji patyrė Stalino represijas, žodis „trojka“ sukelia gerokai slogesnius prisiminimus. Mat tuo metu pakakdavo trijų liudijimų, kad žmogų būtų galima apšaukti „liaudies priešu“, jį uždaryti į kalėjimą, ištremti, o kai kuriais atvejais – net ir nužudyti.

Demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje Lietuvoje, 21 amžiuje, panašu, grįžta „trojkos” laikai, nusižiūrėjus į realybėje „trojkų” niekada nepatyrusią, užtat gana sunkia demokratijos depresijos forma apsirgusią Ameriką: vienas po kito viešojoje erdvėje pilasi kaltinimai būtais ar nebūtais seksualiais priekabiavimais, kurių kitaip, kaip viešu susidorojimu, pavadinti neapsiverčia liežuvis.

Ne, ne, ne – neatspėjote, nekaltinsime moterų, viešai pasakojančių savo išpažintis bei žurnalistų, viešai lakstančių iš paskos 10 metų senumo įvykiais kaltinamiems vyrams.

commons.wikimedia.org nuotr.

Ne toks šio rašinio tikslas. Jo tikslas – tik priminti, kas yra nekaltumo prezumpcija.

O kam ją priminti, sakysite, mes žinome, kas tai yra. Žinome, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas neįrodo jo kaltumo. Dar daugiau – asmuo laikomas nekaltu net ir tada, jei jis prisipažįsta, padaręs nusikaltimą, bet teismo sprendimu kaltu dar nėra pripažintas.

Užtat neretai po internete publikuojamais straipsniais tenka matyti pasipiktinusius skaitytojų komentarus, kodėl neįvardijami įtariamieji žudikai, prievartautojai ar kiti sunkius nusikaltimus padarę, bet kol kas dar nenuteisti asmenys.

Iš štai šitoje vietoje nekaltumo prezumpciją priminti, deja, būtina.

Ar jums neatrodo paradoksalu, kad brutalius nusikaltimus įvykdžiusių piliečių tapatybės dažniausiai slepiamos po jų inicialais, o tik – galbūt – baudžiamąjį nusižengimą (ne nusikaltimą!) padarę asmenys nuo ryto iki vakaro yra linksniuojami visose įmanomose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose, o jų veidai mirga marga TV ekranuose?

Tačiau laikas (ir teisė) neilgai trukus viską, mielieji, gražiai sustatys į savo vietas.

Pirma, daugelio tų tikrų ar tariamų seksualinio priekabiavimo atvejų įrodyti jau, deja, nebeįmanoma, nes šiems baudžiamiesiems nusižengimams senų seniausiai yra suėję senaties terminai.

Antra, senaties terminai dėl šmeižto dar net nepradėti skaičiuoti toms neanoniminėms liudytojoms, kurias, deja, turime nuliūdinti – neteisingai apkaltintieji vyrai galės dėl to kreiptis į teismą. Vienas, regis, tą jau ir padarė.

Kaip sakoma Biblijoje: yra laikas mėtyti akmenis ir yra laikas juos rinkti.

Būtent nekaltumo prezumpcija yra gera dar ir tuo, kad neretai ji atsisuka veidu į kaltintojus – kai jie ją ignoruoja ar tiesiog pamiršta tokią esant. Ji primena, kad atsakyti prieš įstatymą turi visi – ir netinkamai pasielgę asmenys, ir tie, kurie paskleidžia tikrovės neatitinkančią, žmogų šmeižiančią informaciją.

Ir čia pareina ypač geri laikai advokatams: panašu, kad jų paslaugų bylose dėl šmeižto pastaruoju metu gali prireikti ne tik žymiajam teatro režisieriui…