Žymus Klaipėdos istorikas Johanas Zembrickis savo 1900 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija” rašė, kad 1253 m. vasario 8 d. Kuršo vyskupas ir Livonijos ordinas pasidalijo Klaipėdos pilį ir pirmą kartą nustatė miesto ribas. Visgi šiemet „apvalios” šio įvykio 765 metų datos minėti negalime, nes, anot istoriko, dr. Vasilijaus Safronovo, Zembrickis klaidingai datavo šį aktą – jis buvo pasirašytas lygiai metais vėliau –  1254-ųjų vasario 8 d.

Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda” paklausė V. Safronovo, ar galima vadovaujantis prieš 764 metus dokumentu atsekti, kuriose dabartinės Klaipėdos vietose yra pirmosios mūsų miesto ribos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Toliau pridera žinoti, jog mes bendru pritarimu aprašėme minėtam miestui skirtą ganyklų bei arimų ribas: nuo vietos, kur Nemunas ir Dangė susilieja ir tolyn nuteka, Nemunu einant aukštyn iki upelio, kuris nuo Szarde atiteka, ir tuo upeliu aukštyn iki artimiausio miško riba eina palei mišką žemyn iki Dangės ir vaga kyla aukštyn palei kalvas netoli Dangės iki pat kriaušės, paliečia tėkmę prie kriaušės; ir čia riba eina per Dangę, iki pat nudžiūvusio medžio netoli Mutine, nuo sausmedžio pažymėtais medžiais eina iki mažo ežero, nuo ežero suka link smėlio kopų prie jūros ir nuo jūros Nemuno link, ir Nemunu einant aukštyn iki pat miesto ribos”, – teigiama minėtajame dokumente.

Pasak V. Safronovo, dalis topografinių orientyrų, minėtų lygiai prieš 764 metus, matyt, nėra pakitę.

„Tai dabartinė Smeltalės upė, senovėje dar vadinta Žarde ir Dangės upė. O kur buvo miškas, kalvos palei Dangę, kriaušė ar nudžiuvęs medis prieš 760 metų – tikriausiai nelabai beatseksime šiandien”, – šypsojosi komentuodamas istorikas.

Anot jo, ne iki galo aišku ir tai, kur buvo Mutine (galimas Mutinos piliakalnis). Jeigu profesoriaus Vlado Žulkaus versija, kad tai Purmaliai – teisinga, tada turėtume dar vieną tašką: Purmalės ir Dangės santaką.

„Taigi, galima interpretuoti taip: riba ėjo Smeltalės upe aukštyn iki artimiausio miško, kuris galėjo būti maždaug ties vėlesniu Budelkiemiu, kažkur ties Šilutės-Veiviržėnų plentų viaduku. Toliau palei šį mišką, galvokime, šiaurėn, nes kitas orientyras – Dangė, vadinasi miškas turėjo supti dabartinę Klaipėdą iš pietryčių ir rytų pusės. Toliau – Dangės upe aukštyn iki galimo Mutinos piliakalnio – iki Dangės santakos su Purmale, o iš ten tiesiai į vakarus jūros link”, – apibendrino istorikas.

O koks buvo prieš 764 metus minėtas „mažas ežeras” istorikas spėti nesiryžo, nes ežerai, anot jo, deja, bet nėra tokie stabilūs kraštovaizdžio elementai kaip upės.