Pavasariop esu rašęs apie tai, kad vienas svarbiausių statistinių rodiklių pandemijos metu yra perteklinis mirtingumas arba mirčių perviršis. Jis rodo, kaip mirčių skaičius visuomenėje kinta lyginant jį su praėjusiųjų dažniausiai penkerių metų rodikliais. Tai mirčių skaičius, į kurį neįskaičiuojami įprasti valstybėms faktoriai, tokie kaip amžius, smurtinės mirtys, kelių eismo nelaimės ir pan. – dažnai mokslininkų yra dažnai vertinamas kaip objektyvesnis pandemijos sukeltų mirčių rodiklis, teigia „Euronews“. Atmetus dar ir objektyvią mirčių statistiką nuo COVID-19, galima spręsti, ar kokybiškai veikia atskirtos šalies sveikatos apsaugos sistema.

Šią problemą Lietuvos statistikai fiksavo pernai metų pabaigoje. 50-ą 2020 m. savaitę fiksuota 400, o 51-ą net 600 mirčių daugiau skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų nei įprasta. Lietuva pagal šį rodiklį nebuvo išimtis iš kitų Europos šalių. Blogesne prasme skyrėsi gal tik nuo Skandinavijos, tačiau atitiko visas tendencijas, kurias patyrė ypač Pietų, Vidurio ir Rytų Europos šalys.

Pamėginkime įsivaizduoti, kokia padėtis būtų Lietuvoje, jeigu Ingrida Šimonytė su Arūnu Dulkiu kada nors š. m. pradžioje vardan savo populiarumo būtų nusiplovę rankas – jokių ribojimų, karantinų, skiepų ir t.t. – ir problemą delegavę savivaldybių merams. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

„2020 metais mirė 43,4 tūkst. žmonių, tai 5,1 tūkst. (13,3 proc.) daugiau negu 2019 metais. Mirusių žmonių skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 13,7 (2019 metais) iki 15,5 (2020 metais)“, – skelbė Statistikos departamentas.

Turėtos omenyje ir pandemijos aukos.

Praėjusiąją savaitę teko vėl bendrauti su statistikais jų klausiant, kaip kito perteklinio mirtingumo rodikliai Lietuvoje jau šiemet. Atsakymas, kurį gavau, mane šiek tiek nustebino: esą rodikliai „sukasi” įprastose ribose. Galima sakyti, kad ir visos Lietuvos ir atskirų regionų skaičiai neperžengia statistinės paklaidos ribų.

Tatai galėtų reikšti, kad iki šiol ne tik valdžia gana padoriai tvarkėsi su pandemija, bet ir sveikatos apsaugos sistema nelūžo taip, kad šalyje ženkliai didėtų mirčių nuo negydomų labiau tradicinių lietuviams ligų. Tarkime, širdies ir kraujagyslių.

Taip buvo ligi šiol, kol Vyriausybė akylai saugojo sveikatos apsaugos sistemą manipuliuodama ribojimais, kad ligoninėse būtų teikiamos planinės paslaugos. Klausimas, kokios problemos rasis įrudenėjus, kada kontaktiniu būdu ims veikti mokymo įstaigos, žmonės sugrįš iš atostogų į darbus biuruose ir įmonėse, kada net globaliai laukiama dar vienos koronaviruso bangos. Jau dabar infekuotųjų skaičius retą dieną neperlipa 800, o į Dausas iškeliavusiųjų nuo koronaviruso skaičius kasdien artėja prie vidutiniškai dešimties.

Tačiau už šią stabilią 2021-ųjų statistiką mūsų valdžia nusipelnė riebaus pliuso. Nes tie skaičiai reiškia išsaugotas Lietuvos žmonių gyvybes. Ir tų, kurie už skiepus, ir tų, kurie prieš.

Yra su kuo palyginti. Kaimyninėje Rusijoje ir šiemet perteklinio mirtingumo rodikliai yra vieni didžiausių pasaulyje. Jeigu vidutiniškai čia miršta 1,06 mln. žmonių kasmet, šiemet tas skaičius siekia 1,2 mln. Sostinėje Maskvoje liepą mirė 17 237 žmonės, kai pernai tą patį mėnesį – tik 10 773. Absoliutus rekordas nuo Rusijos pilietinio karo 1918-1922 m. laikų.

Tai šalyje, kurios nacionalinė valdžia (Kremlius) dar 2020-ųjų pabaigoje iškilmingai skelbė apie nugalėtą koronaviruso pandemiją ir ramia sąžine tolesnę kovą užkrovė regioninei valdžiai ant pečių. Todėl regionuose padėtis dar blogesnė: Novosibirsko srityje mirusiųjų skaičius 2021 m. liepą buvo 98,6 proc. didesnis nei tą patį mėnesį 2019-aisiais, Buriatijoje – 90,9 proc., Irkutsko srityje – atitinkamai 88 proc., o Altajaus respublikoje 86,9 proc.

Pamėginkime įsivaizduoti, kokia padėtis būtų Lietuvoje, jeigu Ingrida Šimonytė su Arūnu Dulkiu kada nors š. m. pradžioje vardan savo populiarumo būtų nusiplovę rankas – jokių ribojimų, karantinų, skiepų ir t.t. – ir problemą delegavę savivaldybių merams.