Ne kartą, vaikščiodama po Sąjūdžio parką ir stebėdama ant ryškia žalia spalva nudažytos balandinės stogo tupinčius ar danguje laigančius balandžius, pagalvodavau – įdomu, kas yra šiame namelyje gyvenančių paukščių šeimininkas? Vis nesėkmingai šalia balandinės bandant pamatyti kokį nors žmogų, jau buvo bepradedanti apimti neviltis ir nerimas, ar tik šie karveliai nebus kieno nors palikti likimo valiai?

Pasirodo, nuogąstauta be priežasties – šį savaitgalį pagaliau išvydusi pradarytas žaliojo namelio duris ir šalia jų stovintį vyrą, negalėjau praeiti pro šalį, jo nepakalbinusi.

Nors ir be didelio entuziazmo Kaziu pristatęs pusamžis vyriškis sutiko papasakoti apie nuo pat vaikystės iki šiol besitęsiantį savo hobį.

„Oi, čia dar nuo rusų laikų, tiktai tada buvo kitos veislės”, – paklaustas, ar seniai augina balandžius, sakė jis, prisipažinęs, jog šia paukščių „liga” susirgo būdamas vos šešerių metų.

Mat sovietmečiu, kitaip nei dabar, tai buvęs populiarus laisvalaikio užsiėmimas ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų bei paauglių.

Šiuo metu Kazys laiko dvi dekoratyvinių balandžių veisles – Baku ir, jo teigimu, vadinamuosius čikastus. Pastarieji turi juodas ausytes, o Baku veislės karveliai yra balti. Iš viso šiuo metu vyras laiko apie 40-dešimt balandžių.

Kada tiksliai pasistatė šią balandinę, Kazys teigė nepamenantis, bet esą tai buvo dar tada, „kai šitų namų čia nebuvo”.

Pasak balandininko, šių dekoratyvinės veislės paukščių įsigyti galima turguose, internete, iš kitų balandininkų, o jų kaina priklauso nuo veislės ir nuo to, kaip aukštai balandis pakyla ir kiek laiko jis gali išbūti ore.

„Vienas balandis gali kainuoti ir 3 eurus, ir 80, ir net 100, viskas priklauso nuo to, kaip skraido”, – sakė patyręs balandžių augintojas, paaiškinęs, jog dabar atsirado labai didelis įvairių veislių pasirinkimas, daugelio jis, prisipažino, nepažįstantis ir tikslių kainų nežinantis.

Tačiau klaipėdietis didžiuojasi, kad jo balandžiai į orą pakyla aukštai ir jame išbūna pakankamai ilgai – po 3-4 valandas, be to, jie yra vartikliai, t.y. moka skrisdami apsiversti.

„Jie vartosi ore, kai yra išleisti, kai nuo būdos pakyla ar ant žemės leidžiasi. Vieni kildami vartosi į viršų, tokias spyruokles daro, kiti viršuj vartosi”, – su meile apie savo augintinius pasakojo Kazys.

Paklaustas, ar šių skrydžių nebūtų galima dabar pamatyti ir nufotografuoti, vyras ištarė griežtą „ne”- esą vanagas bemat juos pačiuptų.

Pasirodo, ant vieno šalia BIG/„Molo” prekybos centro esančio daugiaaukščio stogo yra įsitaisęs vanagas, kurio skvarbi akis esą tik ir laukia, kada danguje pasirodys koks paukščiukas.

„Jei dabar išleisčiau, pabaidyčiau, tuoj migom pristatytų ir nuneštų”, – abejonių nepaliekančiu tonu teigė Kazys. Šį sezoną vanagas jau nugalabijo du jo balandžius, o praėjusį sezoną iš viso nusinešė net 8 gražuolius karvelius.

Dėl to maždaug nuo spalio iki gegužės vidurio kol, pasak Kazio, kregždės neparskrenda, jis savo augintinių į lauką neleidžia arba išleidžia labai trumpam, mat vanagas savo medžioklę įprastai pradeda rudenį, tarp rugsėjo pabaigos ir lapkričio pradžios.

Tada ir paaiškėjo, dėl ko niekada neteko matyti skraidančių balandžių šalia kitos, visai šalia prekybos centro, Varpų ir Karlskronos g. sankryžoje esančios balandinės – čia gyvenantys paukščiai, Kazio teigimu, yra ypač lengvas ir trokštamas grobis beveik tiesiai virš jų savo buveinę įsirengusiam plėšrūnui, tad balandžius jų šeimininkas esą net ir vasarą į lauką išleidžia labai retai.

Kazys paaiškino, jog jo auginami balandžiai varžybose nedalyvauja, mat yra dekoratyviniai, o tarp savęs varžosi tik specialių sportinių (pašto) veislių karvelių augintojai.

Paklaustas, kas jį paskatino praktiškai visą savo gyvenimą paskirti šiems sparnuočiams, vyras atsakė klausimu: „O kodėl žmonės laiko šunis? Arba žuvytes, kurias žmonės akvariume laiko ir atsisėdę priešais jomis grožisi? Tas pats ir čia – išeini, išleidi, pažiūri, kaip skraido, pasigroži, jauti malonumą, jauti džiaugsmą, išeini tuo pačiu pasivaikščioti, gerai praleidi laiką”.

Jam pritarė ir pas bičiulį dviračiu atmynęs kitas patyręs balandininkas Romas. Jis čia pat, šalia Jūrininkų prospekto, laiko net dvi balandines, kuriose augina apie 100-tą septynių skirtingų veislių balandžių.

Paklaustas, ar ne per sunku ir ne per brangu laikyti tokį pulką paukščių, Romas pritarė, jog ir laiko, ir pinigų šis pomėgis kainuoja nemažai, bet esą viską atperka didžiulį džiaugsmą teikiantis laisvalaikio užsiėmimas.

„Prabanga yra pakankamai brangi – grūdai, priedai, vaistai, balandžiai juk irgi serga. Skaičiuokim: vienam balandžiui reikia maždaug 30 gr. lesalo per dieną, tai 100-ui štukų per dieną reikia mažiausiai apie 3 kg grūdų ir apie 10 litrų vandens”, – sakė jis, konkrečios sumos, kiek per metus jam galėtų atsieiti šis sparnuočių pulkelis, visgi neįvardijęs.

Nors daugelis įsitikinę, jog balandžių laikymas jokios naudos neatneša ir yra tik tuščias laiko švaistymas, Romas su Kaziu tokiems galėtų paprieštarauti. Mat šie labai protingi paukščiai, kaip ir bet koks kitas hobis, teikia ne tik džiaugsmą bei dvasinį pasitenkinimą, bet ir konkrečią fizinę naudą – jų mėšlas bei iš jo daromas kompostas yra nepamainomos ekologiškos trąšos.

Pasak Romo, pavasarį jis neatsigina sodininkų prašymų pasidalinti šiuo gėriu ir teigė mielai tai darantis be jokio atlygio.

Kaip dažnai tenka valyti balandines, vyrų teigimu, priklauso nuo jose gyvenančių paukščių skaičiaus, įprastai tai daroma kas 3-4 savaites.

„Tik tiek, kad neišgeri butelkos – nuperki maišą grūdų. Kaip mano žmona sako, senatvėje – tai pats geriausias dalykas: nei geria, nei pas mergas eina, o pas balandžius važiuoja”, – linksma gaida pokalbį baigė klaipėdiečių dekoratyvinių balandininkų klubui priklausantis Romas, karvelių auginimu užsiimantis, jo teigimu, „apie 50 metų”.