„Atvira Klaipėda”, pasakojanti, ką liudija pirmųjų pokario metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, šįkart dalinasi juose užfiksuota Baltijos laivų statyklos atsiradimo istorija.

Ši statykla tapo ne tik pirmąja stambia pokarinėje Klaipėdoje įkurta įmone, bet ir reikšmingai pakeitė didelės miesto teritorijos veidą.

Bendras laivų statyklos vaizdas 1950 m. projekte. Iliustracija iš knygos „Baltijos laivų statykla”

Rinkosi tarp Klaipėdos ir Rygos

Laimonis Starodubcevas knygoje „Baltijos laivų statykla” rašo, kad TSRS Ministrų taryba 1946 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą plėsti jūrinės statybos bazę ir 1946-1950 metais pastatyti dvi laivų statyklas: vieną – Juodosios jūros baseine, transporto laivams, kitą – Baltijos baseine traleriams ir jūrų vilkikams statyti.

1946 m. gegužę TSRS Žuvies pramonės ministro potvarkiu iš „Glavrybosudostroj” ir „Glavryb” atstovų sudaryta komisija tyrė Baltijos jūros pakrantes Lietuvos ir Latvijos teritorijoje, rinkdami vietą naujai laivų statyklai. Detalesnei apžiūrai buvo pasirinkta Ryga ir Klaipėda.

„Komisija pasirinko Klaipėdą, nes čia reikėjo mažesnių kapitalo investicijų, buvo geresnės sąlygos ir įsavintas rajonas, o tai užtikrino daug spartesnius statybos ir gamyklos eksploatacijos pradžios tempus”, – rašo L. Starodubcevas.

Jau 1946 m. liepos 6 d. TSRS Ministrų Taryba išleido įsakymą suburti Baltijos laivų statyklos Klaipėdos mieste statybos direkciją.

Keletą dienų prieš tai Klaipėdos laikraštis „Raudonasis švyturys” pranešė, kad „Klaipėdoje bus statoma milžiniška laivų statykla”.

„1946-1950 metų penkmečio planas TSRS liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti numato greitu laiku išvystyti Tėvynės laivų statybą. 1950 m. jūros laivų statybos programa padidėja 2,5 karto, o upių laivų statyba – 4 kartus, palyginti su 1940 metais. Per penkmečio laiką TSRS upių ir jūrų laivyno pajėgumas padidėja 3,6 milijardo tonų ir motorizuoto upių laivyno – iki 300 tūkstančių arklių jėgos. Ryšium su tuo šaliai reikalingos naujos milžiniškos laivų statyklos, kurių statybai jau dabar daromi konkretūs žygiai. Milžiniška visasąjunginės reikšmės laivų statykla yra nutarta pastatyti Klaipėdoje, buv. Lindenau teritorijoje. Laivų statyklos statybai įvykdyti paskirta 200 milijonų rublių. Statykla bus pastatyta pati moderniškiausia pagal paskutinį technikos žodį. Statykloje nuolat dirbs per 4.500 darbininkų. Šiomis dienomis atvykusi komisija apžiūrėjo būsimąją laivų statyklos teritoriją ir netrukus bus pradėti parengiamieji darbai. Penkmečio pabaigoje laivų statykla jau turi duoti produkciją”, – skelbė laikraštis.

Pagal 1946 metų planą, saugimą Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, laivų statykla turėjo įsikurti ir piliavietėje. Pačioje buvusios pilies vietoje buvo numatyti įvairūs cechai ir sandėliai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak L. Starodubcevo, tų pačių metų rugpjūtį iš keturių asmenų sudaryta direkcija atvyko iš Maskvos į Klaipėdą ir įsikūrė baldų fabriko senajame pastate. Direkcija užsiėmė statybos dokumentacijos rengimu.

Dėl statyklos – kraustymosi vajus

Tarp slaptais buvusių VK dokumentų yra 1947 m. sausio 19 d. TSRS ministrų tarybos sprendimas dėl sklypų skyrimo Baltijos žvejybinių tralerių ir jūrinių vilkikų statyklai, Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato miško biržai ir Klaipėdos žvejybos uostui, kuris iki tol buvo įkurdintas teritorijoje į šiaurę nuo Celiuliozės fabriko iki pat Dangės (įskaitant piliavietę ir buvusią P. Lindenau laivų statyklą)

Kadangi Baltijos laivų statyklai numatytoje teritorijoje tuo metu buvo Klaipėdos autotransporto valdybos garažai ir patalpos, jai numatyta tokius objektus pastatyti kitur, bet konkreti vieta sprendime nenurodyta.

Naują miško biržą minėtajam kombinatui statyti irgi prireikė dėl to, kad ligi tol veikusios sklypai atiteko būsimai laivų statyklai. Visas išlaidas dėl šių pokyčių, taip pat naujos lentpjūvės statybai (vietoje tos, kurios vietoje nurodyta kurtis Žvejybos uostui) reikalingas sumas Ministrų taryba nurodė įtraukti į Baltijos laivų statyklos statybų sąmatą.

Sprendimo priede buvo nurodytos ir konkrečios laivų statyklai skiriamos teritorijos ribos: šiaurėje jos ėjo palei kairįjį Dangės krantą nuo upės žiočių iki pasukamojo tiltelio; rytuose – pagal piliavietės kanalą, Perkasų (dabar – Sukilėlių), Magazinų (1964 m. įtraukta į Sukilėlių g.) gatves iki Malūnų vartų (dabar – Minijos) gatvės; pietuose teritorija prasidėjo 80 m atstumu nuo šiaurinės Celiuliozės ir popieriaus kombinatui priklausiusio užutėkio ribos ir į rytus lygiagrečiai nuo šios vietos tęsėsi iki Malūnų vartų gatvės (įtraukiant 10 ha šio kombinato miško biržos plotą); vakarine riba tapo Kuršių marios.

Formaliai šį teritorija būsimai laivų statyklai buvo priskirta 1947 m. vasario 11 d. priimtu Klaipėdos miesto VK sprendimu – miesto vyriausiajam architektui Albertui Cibui nurodyta visus reikiamus formalumus atlikti per keturias dienas. O Baldų fabriko direktoriui Moželiui, miesto milicijos viršininkui Igantovui, miesto veterinarijos gydytojui Agapovui ir Klaipėdos autotransporto valdybos viršininkui Aratjunjanui nurodyta, kad jų organizacijos iki kovo 15 d. atlaisvintų visus pastatus, buvusius laivų statyklai priskirtoje teritorijoje.

Milicijos viršininkas dar gavo papildomą nurodymą nedelsiant nutraukti žmonių registraciją namuose, kurie pateko į minėtąją teritoriją.

Gavo ir gyvenamojo ploto

Pasak L. Starodubcevo, gamyklą projektavo „Giproryba” – TSRS Žuvies pramonės ministerijos projektavimo organizacija. Vyriausiasis projekto inžinierius – V. Dobrodejevas. Vėliau prie projektavimo prisijungė Leningrado „Giprorečtrans” ir „Lengiprorybprom”.

„Baltijos” statyba prasidėjo 1947 m. vasario mėnesį. Didžiąją statybos aikštelės dalį sudarė – kaip rašyta projekte – pelkėta žemuma, išraižyta giliais kanalais, įdubomis prie plačios įlankos. Aikštelėje buvo 60 įvairių išlikusių ar pusiau sugriautų pastatų, kurių griovimas vyko iš eilės, pagal statybos eigą. Nemažą dalį ploto dar reikėjo atsikovoti iš Kuršių marių. Todėl galingos žemsiurbės sėmė gruntą būsimai teritorijai, tuo pačiu gilindamos įlankos dugną – įmonės akvatoriją. 1947 m. teritorijos formavimas iš esmės baigėsi. Buvo perkrauta 475 tūkst. kub. m grunto. Kartu su teritorijos formavimu ir kranto sutvirtinimu vyko ir pirmųjų gamyklos objektų – baigiamųjų darbų krantinės bei deguonies cecho statyba. 1947 m. buvo pradėti eksploatuoti darbininkų bendrabutis, amatų mokykla Nr. 12, žvejybos technikumas, daržovių sandėlis”, – rašo L. Starodubcevas.

Būsimos laivų statyklos pakrantė. Tolumoje matosi Lindenau elingas. Nuotrauka iš knygos „Baltijos laivų statykla”

Lygiagrečiai vyko ir ruošimasis būsimų darbuotojų apgyvendinimui.

1947 m. kovo pabaigoje VK, remdamasis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu, priėmė sprendimą, kuriuo laivų statyklai perdavė atstatymui tinkamus namus (bendras jų plotas siekė 21 600 kv. m). Statyklos direktorius buvo įpareigotas visus tuos namus iki gegužės 1-osios aptverti tvoromis.

Kasamas gruntas būsimai laivų statyklos teritorijai. Nuotrauka iš knygos „Baltijos laivų statykla”

Pasak L. Starodubcevo, pagal planą 1948 m. didžiausios darbų sąnaudos buvo skirtos gamybinei aikštelei ruošti, naujajai Celiuliozės ir popieriaus fabriko miško biržai įrengti, pagalbinėms patalpoms ir laikinam gyvenamajam fondui rangovams statyti, gyvenamiesiems namams miesto teritorijoje atstatyti.

Statyba nevyko pagal planą

1949 m. birželį buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti deguonies cechas – pirmąja gamyklos produkcija tapo deguonis, iš JAV buvo gauta įranga „Air Products”.

Deguonies cechas. Nuotrauka iš knygos „Baltijos laivų statykla”

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad gamyklos statyba nevyko taip sparčiai, kaip buvo suplanuota – iki 1950 m. buvo spėta sunaudoti tik apie 20 proc. visų statybai numatytų lėšų.

„1950 m. lapkričio 6 d. buvo sumontuota pirmoji korpusinių cechų bloko – pagrindinio įmonės statinio – kolona. Prasidėjo laivų statyklos sublokuotų cechų statyba. Metalo konstrukcijos buvo demontuotos Austrijoje, gamyklose, pavaldžiose SSRS turto užsienyje vyriausybinei valdybai – buvo tada ir tokia organizacija. Įrenginiai ir technika gamyklai buvo siunčiami iš įvairių Sovietų Sąjungos ir VDR įmonių”, – rašo L. Starodubcevas.

Nuotraukos iš knygos „Baltijos laivų statykla”

„Nauja technika buvo gauta iš įvairių šalies miestų. Antai kranų įrengimus tiekė Maskvos, Taškento, Charkovo gamyklos, o technologiniai ir energetiniai įrengimai buvo gaunami iš Ukrainos, Baltarusijos, RTFSR ir kt. Iš daugelio Tarybų Sąjungos miestų į Klaipėdą buvo prisiųsti specialistai, kurie padėjo montuoti įrengimus, ruošė vietinius laivų statytojų kadrus”, – 1957 m. vasarį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė Baltijos laivų statyklos vyresnysis mechanikas K. Černiavskis.

Pirmasis laivas – paprasta sausakrūvė barža – buvo pradėtas statyti 1952 m. spalį. Pasak V. Safronovo, gamyklos statybos darbai pagal projektą buvo baigti tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, o 1960 m. pagrindinius cechus jau reikėjo pradėti rekonstruoti pritaikant didesnės talpos laivų – didžiųjų žvejybinių tralerių šaldytuvų – statybai.