Vienam gydytojui – po 7000 gyventojų, kai norma – 800-1200. Ligoninių lovose – patalinės blakės. Vaikų skyrius dažnai perpildytas ir nepriima ligoniukų, Akušeriniame skyriuje trūksta lovų naujagimiams. Nuolat užsikemšanti kanalizacija. Visoje ligoninėje – tik dvi vonios. Chirurginiam skyriui vis trūksta instrumentų ir medžiagų perrišimui.

Tokios išvados greta kitų atgulė į Klaipėdos Vykdomojo komiteto (VK) deputatų suformuotos komisijos, 1948 m. vertinusios tuo metu mieste veikusias sveikatos įstaigas, ataskaitą, dabar saugomą Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Miesto ligoninės (dabar – Respublikinė Klaipėdos ligoninė) vaizdas 1950-aisiais. L. Morozovo ( Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Vaikai – po fekalijas

Dažniausiai sveikatos įstaigas tikrino trys deputatai – Maliutina, Vitkauskas ir Kondratavičius.

Apsilankę Vaiko ir motinos namuose, įkurdintuose nesuremontuotame viename Liepų g. 9 namo bute, jie pamatė, kad iš keturių kambarių dviejų langai buvo šiaurinėje pusėje, grindys – betoninės, tad komisija konstatavo, jog tokios patalpos yra nepritaikytos vaikams. Pietinėje pusėje buvusiuose dviejuose kambariuose tuo metu glaudėsi 18 įvairaus amžiaus vaikų ir viena mama.

„Vaikai vasaros metu naudojasi sodeliu, neatskirtu nuo bendro kiemo, o kadangi name nėra tualeto, jo gyventojai sodelį teršia fekalijomis. Vaikai landžioja po nešvarą. Kito būdo vaikams išeiti į gryną orą nėra. Tokia padėtis yra netoleruotina mūsų sovietiniu laiku, todėl vienintelis komisijos pasiūlymas yra iškelti Vaiko ir motinos namus ir skirti jiems tinkamas patalpas”, – rašoma ataskaitoje.

Apžiūrėjus vaikams nuo dviejų mėnesių iki trijų metų skirtą 60 lovų turėjusią lopšelio įstaigą Nr. 1 (vieta jos nenurodyta) komisija konstatavo, kad ji yra įsikūrusi tinkamose patalpose, sodelis švarus, tačiau trūko „kietojo inventoriaus”: kombinuoto stalo, maniežo, vaikiškų spintelių, penalinių suolų, žaislų ir kt. Trūko ir virtuvinių indų. Taip pat nurodyta, kad čia reikėtų 50 kv. m stiklo antriems langų rėmams.

Tuberkuliozinė ligoninė – gyvenamajam name

Rašant ataskaitą apie tuberkuliozinį dispanserį (vieta irgi nenurodyta) buvo pateikti duomenys ir apie sergamumą tuberkulioze. Aktyvi tuberkuliozės forma buvo diagnozuota 400 klaipėdiečių ir 221 rajono gyventojui. Lengva forma su pneumotoraksu nustatyta 111 žmonių (nedetalizuota ar mieste, ar rajone, ar bendrai), identifikuota 1800 kontaktų.

Komisija konstatavo, kad mieste reikalingas didelės apimties „dispanserinis darbas”, o medicinos personalo jam trūksta – vietoje 4,5 reikiamų etatų buvo patvirtini tik du.

„Dispanserio patalpos tinkamos, tačiau reikia einamojo remonto. Dispanserio kieme yra pasieniečių dalinio benzino saugykla, artimoje kaimynystėje – karinis dalinys, viešbutis, valgykla ir milicija. Tame pačiame name gyvena žmonės, kūrenamos krosnys, laksto neprižiūrimi vaikai”, – konstatavo komisija ir siūlė mieste įsteigti 50 lovų turinčią Tuberkuliozinę ligoninę bei iškelti iš miesto centro tokią benzino saugyklą.

Vienam gydytojui – daugiau nei 2700 pacientų per mėnesį

Nors langai turi tik viengubus stiklus patalpos yra šviesios, šiltos, apšildomos centriniu šildymu – konsultacijos poreikiams tinka, apie 2-ąją konsultacinę polikliniką, skirtą vaikams (adresas irgi nenurodytas), atsiliepė komisija. Čia irgi trūko ne tik vadinamojo kietojo inventoriaus, bet ir medicininio – specialių švirkštų serumui ar liežuvio slopintuvų. Pastaruosius medikai pakeisdavo savadarbiais medukais, su kuriais buvo galima pažeisti vaikų gerkles.

Kaip trūkumas buvo įvardinta ir tai, kad nors įstaiga turėjo du įėjimus – vieną sveikiems, o kitą sergantiems vaikams, tačiau čia buvo tik viena registratūra.

Problema čia buvo ir tai, kad įstaigai buvo priskirtas 5-6 km apimanti miesto teritorija, kurioje tuo metu gyveno apie 25 tūkst. žmonių, o šioje poliklinikoje dirbo tik du gydytojai ir trys medicinos seserys. Anot komisijos, šios aplinkybės trukdė „teisingai ir kultūringai” aptarnauti gyventojus.

Panašiai buvo įvertintos 1-osios konsultacinės poliklinikos, skirtos ir vaikams, ir moterims, patalpos (adresas irgi nenurodytas). Tik čia kaip trūkumą komisija matė tai, kad ketvirtadaliu patalpų jau naudojosi greitoji pagalba ir dėl to neliko sergantiems vaikams skirto izoliatoriaus bei veikė tik viena registratūra.

Šiai įstaigai irgi stigo ir medicininių priemonių, ir medicinos personalo – vienam gydytojui teko 3000 vaikų. Trūko ir medicinos seserų – dėl to mieste visiškai nebuvo aptarnaujamos nėščiosios, o vaikų skyriuje dirbo tik dvi medseserys, nespėdavusios skiepyti vaikų.

Be pasiūlymų atlikti einamąjį patalpų bei krosnių remontą ir iškraustyti greitąją pagalbą, spręsti kadrų klausimą, suteikti trūkstamą inventorių, komisija dar siūlė atidaryti čia savą laboratoriją, nes vaikai ir moterys likdavo be tyrimų – tik labai retais atvejais jie būdavo atliekami 1-osios poliklinikos laboratorijoje.

Inspektuodama 2-ąją polikliniką (irgi nenurodytas adresas) komisija nustatė, kad joje nebuvo kai kurių kabinetų, kaip kad akių ir nervų ligoms gydyti, o veikusieji buvo erdvūs, švarūs ir šviesūs, tačiau juose dirbę medikai susidurdavo su didžiuliu pacientų perviršiu. Pavyzdžiui, dantų kabinete per mėnesį apsilankydavo 1200 pacientų, nors arseno ir spirto turėta tik 400-ams. Nebuvo šiame kabinete ir specialaus krėslo, dviejų instrumentų rinkinių, atskiros spintelės instrumentams ir medikamentams. Spirto trūko ir chirurginiam kabinetui.

Ir šią polikliniką kamavo personalo stoka – vien priskirtoje aptarnauti miesto dalyje buvo apie 25 000 gyventojų, o jai dar priklausė ir keletas artimiausių kaimiškų rajonų.

„Per mėnesį apsilanko 5500 ligonių. Dirba du rajoniniai gydytojai, kurie negali aptarnauti 12 000 kiekvienam tenkančių gyventojų dideliu 5 kilometrų atstumu”, – rašė komisija, dėsčiusi atitinkamus pasiūlymus dėl kadrų, einamojo remonto, inventoriaus ir medicininių instrumentų bei medikamentų.

1-ąją polikliniką (irgi nenurodyta, kur ji buvo įsikūrusi), turėjusią visų specializacijų kabinetus, per mėnesį aplankydavo 8-10 tūkst. sirgusių klaipėdiečių ir rajono gyventojų, kuriems nebuvo sudarytos sąlygos patogiai laukti koridoriuose – žmonės turėjo stoviniuoti. Kabinetuose kietojo ir minkštojo inventoriaus irgi trūko.

Kaip šios įstaigos trūkumą komisija įvardino ir registratūros darbą – ji dažnai pamesdavo medicinines korteles ir gydytojams tekdavo pradėti pildyti naujas, darbuotojai šiurkščiai bendraudavo su ligoniais.

1-ajai poliklinikai irgi teko apie 25 000 gyventojų turėjusi miesto dalis bei keletas kaimynių kaimiškų rajonų. Dirbo čia trys gydytojai, kiekvienam iš jų, anot komisijos, teko po 7000 gyventojų, kai norma – 800-1200.

Poreikį skirti dar bent du gydytojus šiai įstaigai nurodžiusi komisija taip pat rašė, jog būtina čia pradėti tiksliai ir kultūringai bendrauti su pacientais. Prie standartinių pastabų apie remonto ir inventoriaus poreikį komisija dar parašė nurodymą ant kabinetų durų pritvirtinti lenteles su jų darbo laiku.

Ligoninėje – patalinės blakės

Infekcinė ligoninė, anot komisijos, buvo įkurdinta nepritaikytame pastate (adresas nenurodytas) – tokiai įstaigai reikėjo daug mažų palatų ir boksinio tipo priėmimo patalpos.

„Dėl to, kad serga skirtingomis infekcinėmis ligomis ligoniai guli po vieną didelėse palatose ir mažina lovų skaičių”, – rašė komisija.

Palatose buvo 50 lovų, iš kurių 10 užėmė veneriniai ligoniai. Pačios lovos – senos, medinės, jų įtrūkimuose veisėsi patalinės blakės, su kuriomis itin sudėtinga kovoti.

Kartu komisija pabrėžė, kad šviesoms ir švarioms patalpoms kai kur reikia einamojo, o kai kur jau ir kapitalinio remonto.

„Higienos stotelė (Санпропускник) viena visiems patenkantiems ligoniams. Nors po kiekvieno priėmimo atliekama šlapia dezinfekcija, visgi reikia laikyti laimingu atsitikimu tai, kad ligoninės viduje neįsiplieskė infekcija”, – konstatavo komisija.

Šioje ligoninėje trūko apklotų, chalatų, serumo, penicilino, o jos virtuvėje nebuvo ventiliacijos, maistui dalinti skirto stalo su cinkuotu paviršiumi, trūko indų, ypač katiliukų maisto dalinimui.

Nurodžiusi, jog reikia įsigyti visų trūkstamų priemonių ir inventoriaus komisija taip pat rašė, jog būtina čia įrengti boksines priėmimo patalpas ir pertvaromis suskaidyti dideles palatas, kiekvienai infekcinei ligai skirti po atskirą higienos stotelę, o medines lovas pakeisti į lengvai dezinfekuojamas metalines.

Chirurgai – be reikiamų instrumentų

Miesto ligoninėje (dabartinė Respublikinė Klaipėdos ligoninė) tuo metu veikė šeši skyriai: Terapinis, Chirurginis, Vaikų, Aukšerinis, Ginekologinis ir Akių. Pagal planą čia turėjo būti 225 lovos, tačiau trūko 25: Vaikų skyriuje vietoje 20 buvo 15, o Ginekologiniame – vietoje 50 tik 30.

Didžiausias buvo Chirurginis skyrius su 60 lovų, Terapinis galėjo priimti 40 pacientų, Akušeriniame galėjo būti prižiūrimos 35 moterys, Akių skyriuje buvo 20 lovų.

Anot komisijos, Vaikų skyrius dažnai būdavo perpildytas ir nepriimdavo ligonių. Nenormalia padėtimi buvo pavadinta ir tai, kad Akušerinis skyrius nebuvo izoliuotas nuo bendro ligoninės korpuso.

Konstatuota, kad ligoninės patalpoms dažniausiai reikia einamojo remonto, o kanalizacijos tinklui – kapitalinio. Dėl to, kad jis dažnai užsikimšdavo būdavo užtvindomi rūsiai, centrinio šildymo katilinė ir virtuvė.

Ligoninėje pilnai nebuvo suremontuotas katilas, paduodavęs garą į skalbyklą, džiovyklą ir virtuvę, dalis garo išeidavo pro šoną, buvo pereikvojamas kuras, o džiovykla negalėdavo darbuotis ir strigdavo visas skalbimo procesas ir kai kurie ligoniai gulėdavo su savo drabužiais.

Ligoninės pacientai su sanitarėmis. Martyno Vainoriaus archyvo nuotr.

„Tai pat nedirba kai kurios mechaninės skalbyklos mašinos bei bulvių skutimo mašina virtuvėje. Sanitarės skundžiasi, kad su tais pačiais chalatais turi ir bulves skusti, ir maistą virti, ir jį dalinti. Skalbykloje šešios skalbėjos dirba be specialios avalynės ir aprangos, patalpoje, kuri neturi ventiliacijos ir yra smarkiai dūmijanti krosnis po skalbinių virimo katilu”, – rašė komisija, paminėjusi, kad virtuvėje trūksta maisto gaminimui skirtų įrankių.

Ji akcentavo, kad visoje ligoninėje buvo tik dvi vonios – Akušeriniame skyriuje ir savo paskirties tinkamai neatlikusioje higienos stotelėje, tad ligoniai galėjo naudotis tik pastarąją, o tai pažeisdavo sanitarines normas.

Komisija išvardino ir konkrečius atskirų ligonės skyrių trūkumus. Akių skyriui reikėjo daug mažų palatų ir tamsios patalpos akių dugno apžiūrai ir operacinio stalo. Chirurginiam skyriui vis trūko instrumentų.

Chirurgijos skyriaus vedėjas Alfonsas Dirsė (kairėje) operacijos metu 1953-aisiais. Galbūt tuomet medicininių įrankių skyrius jau turėjo daugiau. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Akušeriniame skyriuje trūko lovų naujagimiams, šildomųjų lempų, elektrinių sterilizatorių. Visuose skyriuose medinės lovos kaip ir Infekcinėje ligoninėje buvo pilnos patalinių blakių, o gautos metalinės buvo brokuotos ir negalėjo būti naudojamos, nes ligoniai tiesiog susmegdavo. Tad ant jų dėdavo medinius skydus, bet jie irgi imdavo vilioti blakes.

„Visų skyrių vedėjai skundžiasi sufamidinių preparatų stoka. Chirurginiame skyriuje ypač skundžiamasi, jog trūksta medžiagų perrišimui ir spirito. Trūksta spirito Gimdymo skyriuje. Chirurginiam skyriui blogai tiekiamas ir ketgutas, ir operacinės adatos pilvo operacijoms. Akušerinis-ginekologinis skyrius labai kenčia dėl vatos, lignino trūkumo, kas lemia dažną drabužių užteršimą ir didina jų sunaudojimą”, – rašė komisija.

Jos nariai iš kai kuriuose skyriuose gulėjusių ligonių išgirdo ir skundus, kad jiems atnešamas jau atšalęs maistas. Visuose skyriuose trūko indų, medinio inventoriaus, o gautos miesto Pramkombinato pagamintos spintelės buvo brokuotos.

Ligoninės sanitarė Jaroslava Žuolienė su paciente. Martyno Vainoriaus archyvo nuotr.

Suformuluodama išvadas komisija teigė, kad būtina padidinti lovų skaičių Vaikų skyriuje, nes 15 visiškai neatitinka miesto poreikio; Akių skyriaus palatose reikia pastatyti fanerines pertvaras; pakeisti visas medines lovas į metalines; įrengti kiekvienam skyriuje po vonią; užtikrinti trūkstamos įrangos ir inventoriaus tiekimą. Taip pat ji siūlė atlikti dar vieną sveikatos reformą: atskirti nuo ligoninės gimdymo skyrių ir įkurti medicininį-administracinį vienetą – Gimdymo namus.

Būtina likviduoti nenormalumus

Reaguojant į birželį laikraštyje „Raudonasis švyturys” paskelbtą Medicinos darbuotojų profesinės sąjungos apskrities ir miesto komiteto pirmininkės V. Perminaitės skundą buvo atliktas ir ligoninės buhalterijos patikrinimas.

V. Perminaitė tikino, kad ligonines direktorius drg. Jakovas Moisejevičius Voskoboinikovas ir jo pavaduotojas ūkio reikalams drg. Vasilijus Pavlovičius Limarevas „nesivaržydami mėgina apeiti įstatymus ir pažeidžia darbo žmonių poreikius”.

Jakovas Voskoboinikovas po vadovavo ligoninei daugelį metų buvo jos 2-ojo vidaus ligų skyriaus vedėjas. Šioje nuotraukoje jis (centre) su skyriaus bendradarbiais. Respublikinės Klaipėdos ligoninės archyvo nuotr.

„Nekartą šios įstaigos vadovams spauda davė signalus, tačiau rezultatai ir toliau lieka nepatenkinami. Miesto ligoninėje drauge su poliklinikomis dirba šimtai medicinos darbuotojų. Šios jungtinės įstaigos direktoriaus drg. Voskoboinikovo nepavyksta įtikinti, kad įstaigoje būtinai reikia įruošti raudonąjį kampelį ir skaityklą, kur darbuotojai galėtų kultūringai praleisti laisvalaikį. Visai nesirūpinama politinio lygio kėlimu ir jaunų kadrų auklėjimu.

Darbuotojai verčiami dirbti viršvalandžius, bet už juos pilnai neatlyginama, kaip, pav., gimdymo skyriaus sanitarei drg. Sendriutei, medic. seseriai drg. Felei Buivydaitei ir kt. Teisinamasi lėšų neturėjimu. Kyla klausimas, iš kur atsiranda lėšų tokiems darbuotojams, kaip drg. Lemariovienei, kuri visai nėra pasirodžiusi darbe, arba drg. Aberman, kuriai buvo atlyginama, kaip baigusiai aukštąjį mokslą, o tuo tarpu, to aukštojo mokslo cenzo ji neturi.

Taip pat nusibodo medicinos darbuotojams nuolat mokėti už dvigubą ar trigubą užimamo buto kvadratūrą (namai priklauso ligoninei). Nuomą už kambarius ligoninės darbuotojai yra priversti mokėti ne už užimamą plotą, bet taip: jeigu vienam 30 kv. metrų kambaryje gyvena 3 gyventojai, tai kiekvienas iš jų turi mokėti už 30 kv. metrų.

Nežiūrint to, kad Miesto ligoninė turi baltinių skalbimo mašinas ir džiovyklas, tačiau kuro taupymo sumetimais jos neveikia, o ligoniams nėra baltinių.

Profesinės Sąjungos darbas ne tik neremiamas, bet slopinamas iš direktoriaus drg. Voskoboinikovo ir drg. Limarevo pusės. Kolektyvinę sutartį vietos komiteto su administracija direktorius Voskoboinikovas atsisakė pasirašyti, pareikšdamas, esą, jo nuomone, tos sutartys neįvykdomos.

Medicinos darbuotojų profesinės sąjungos komitetas seniai susirūpino šios įstaigos padėtimi. Buvo sudaryta komisija patikrinti darbą miesto ligoninėje ir nenormalumams likviduoti. Komisija tikslo nepasiekė, nes drg. Voskoboinikovas jos nepriėmė.

Toliau taip būti negali. Reikėtų Miesto Sveikatos Apsaugos skyriui, aukščiau stovinčioms organizacijoms atkreipti reikiamą dėmesį į Miesto ligoninės ligonių ir medicinos darbuotojų poreikius ir šios gydymo įstaigos padėtį tinkamai sutvarkyti”, – rašė V. Perminaitė.

Pastarajam patikrinimui buvo pasitelkta speciali komisija, kurioje buvo ta pati drg. V. Perminaitė, Miesto finansų skyriaus vedėjas Tunyla ir fabriko „Gegužės 1-oji” buhalteris Skokauskas.

Tyrimo išvados buvo pridėtos atskiru aktu. Jame rašoma, kad tuo metu ligoninėje dirbo 311 žmonių, kurių mėnesinis algų biudžetas sudarė 122 392 rublius.

Akte patvirtinta, kad vaistinės vedėja pilietė Aberman 1,5 mėnesio gavo atlyginimą, priklausantį turinčiam aukštąjį išsilavinimą, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų nėra. Be to, ji dar gavo pusę vaistinės asistentės atlyginimo.

Sanitare turėjusi dirbti pil. Limareva į šias pareigas buvo priimta dar 1946 m. gruodžio 16-ąją, bet iki pat 1948 m. birželio, kai buvo atliekamas patikrinimas, „faktinai nedirbo”.

„Ligoninės Vedėjo paaiškinimu pil. Limareva visą laiką dirba Klaipėdos m. Kariniam Komiseriate med. Sesers pareigose. Įsakymo apie jos prikomandiravimą darbui į Klaipėdos m. Karinį Komiseriatą, bei, kad ji turi med. sesers kvalifikacijas nėra. Atlyginimo gauna pagal pagelbinio medecinos personalo tabelį /Kiekvieną dieną po 8 val./”, – rašoma lietuvių kalba surašytame akte.

Pikantiškiausia aplinkybė – minėtąjį pil. Limarevos tabelį pasirašinėdavo vyr. gydytojo pavaduotojas administracijos-ūkio reikalams drg. Vasilijus Pavlovičius Limarevas.

Kartu komisija konstatavo, kad tuo metu kai pilietės Aberman ir Limareva gaudavo joms nepriklausančią algą, ligoninės gimdymo skyriuje dirbusiai sanitarei Sendžiūtei už išdirbtus viršvalandžius nebuvo mokama, nors ji „faktinei kiekvieną dieną viršvalandžius dirba ką pripažįsta ir tvirtina gimdymo skyriaus vedėjas gyd. Cukermanas”. Viršvalandžių apmokėjimo nesulaukdavo ir to paties skyriaus medicinos sesuo Buividaitė.

Remdamasi šiuo aktu komisija konstatavo, kad „tarp sunkumų, su kuriais kovoja ligoninė, yra nepakankamas finansavimas pagal 10 ir 12 paragrafus bei nelimitinės išlaidos”. Vyr. gydytojui komisija nurodė „sutvarkyti buhalteriją”, įrengti raudonąjį kampelį.

Pacientai – „mūsiškiai” ir „jūsiškiai”

1948 m. birželio VK sprendimo projekte buvo išdėstyta ir daugiau tų metų Klaipėdos medicinos ydų.

Konstatuota, kad greitoji sukomplektuota iš nepakankamai kvalifikuotų kadrų, darbo disciplina čia silpna. Fiksuoti ir daktarų pasipūtimo atvejai. Pavyzdžiui, gydytojas Vichrevas vietoje to, kad atidžiai apžiūrėtų ligonį, diagnozę nustatydavo iš akies ir siųsdavo jį į Vilnių, nors jam to visiškai nereikėjo. Buvo skundų, kad I poliklinikoje dantų gydytojai pacientus skirsto į „mūsiškius” ir „jūsiškius”.

Medikai nepilnai išnaudodavo rentgeno ir laboratorijos galimybes ir dėl to gautinės diagnozės nustatymas užtrukdavo iki penkių dienų. O 27 proc. atvejų skirdavosi poliklinikose ir ligoninėje nustatytos diagnozės.

Šiame sprendime be daugelio nurodymų šalinti įvairius nurodytus trūkumus dar buvo formuluojama ir užduotis per 1948-uosius mieste įkurti 50 vietų Gimdymo namus, 30-35 vietų Odos-veneros ligų stacionarą, iki liepos 20-osios užtikrinti, kad vienoje iš poliklinikų naktimis budėtų daktarai. Taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos, motyvuojant tuo, kad ligoninė ir jos įranga nukentėjo per karą, prašyta 200 000 rublių jos inventoriui ir 300 000 rublių jos patalpų remontui.