Elonui Muskui įsigijus „Twitter” ir pareiškus, jog jame nebus ribojama žodžio laisvė, kai kurios Vakarų žvaigždės ir žvaigždutės jau ėmė dejuoti ir net grasinti paliksiančios šį socialinį tinklą.
Matyt, išsigando, sužinosiančios, jog be jų botulininių problemų gyvenime yra ir kitokių – kaip antai Ukrainoje vykstantis karas su žudomais civiliais, prievartaujamomis moterimis ir vaikais. Ne ne, mums to nereikia, mes norime gyventi savo saugiame, gražiame kvepiančiam pasaulyje, kuriame žydi gėlės ir išpuoselėtuose namuose jaukiai murkia kačiukai.
Būtent tokiu – žydinčių gėlyčių, į jūrą besileidžiančios saulės ar išdaigininkų kačiukų nuotraukomis pripildytų vaizdų platintoju pastaruoju metu tampa populiarusis „Facebook”, ėmęsis pasaulio policininko vaidmens.
Mat dabar bet kas, kam nepatinka vienas ar kitas griežtesnis įrašas, ypač jei tai susiję su karu Ukrainoje, gali tokį įrašo autorių bemat apskųsti šiam stropiajam cenzoriui, kurio dirbtinis (ne)intelektas, nesigilindamas į įrašo turinį, savavališkai nusprendžia, jog tai neva yra neapykantos kalba. Ir vieniems parai, kitiems – dviem, o tretiems ir visam mėnesiui uždraudžia galimybę socialiniame tinkle komentuoti bei skelbti bet kokius įrašus. Kas lemia draudimo laiką – vienam stropiajam robotukui težinoma.
Rusofašistams Ukrainoje galima žudyti vaikus ir prievartauti moteris, tačiau jei to paties feisbuke palinkėsite žudikams – niu niu, Dieve sergėk- tai bemat bus įvardijama kaip baisi neapykantos kalba. Bet koks neonacis trolis, prieš tai ukrainiečius išvadinęs paskutiniais žodžiais, gali tokį įrašo autorių apskųsti minėtam robotukui, kuris nė nemirktelėjęs įvykdys jo pageidavimą.
Tokia „Facebook” politika, kone identiškai kartojanti „gerąsias” sovietmečio cenzūros tradicijas, yra ne kas kita, o vieno iš svarbiausių Vakarų demokratijos iškovojimų – žodžio laisvės – neteisėtas, savavališkas ribojimas.
Bet koks bandymas vienasmeniškai nuspręsti, kas yra teisinga, o kas – ne, t.y. Dievo vaidmens sau priskyrimas, ar tai būtų Putinas, ar Zuckerbergas, veda ne kur nors kitur, o tik į diktatūrą, kad ir kokiom gražiom intencijom ji būtų pateisinama.
Ar dėl to žmonės skundžiasi turtingajam žydui – žinių, deja, neturiu. Buvo tik skelbta, jog pastaruoju metu gerokai sumažėjo šio socialinio tinklo vartotojų skaičius. Ateity, manau, jų dar mažės.
Beje, ar pastebėjote, jog panašios politikos jau imasi ir kai kurie mūsų internetiniai portalai? Vieni apskritai prie tam tikrų publikacijų išjungia komentarų funkciją, kiti tokią privilegiją suteikia tik išrinktiesiems – portalo prenumeratoriams ir pan.
Kur šitaip iškreiptai suvokiama demokratija jau atvedė, kaip tik ir matome šiandien Ukrainoje.
Ilgus metus vadinamąją realpolitik vykdę, nuolaidžiavę ir net keliaklupsčiavę prieš Putino ekonominį ir politinį diktatą, dalis Vakarų politikų vasario 24-ąją atsibudo ištikti stabo ir dar kone mėnesį visaip kaip muistėsi, kol susigriebė, jog reikia imtis bent kokių nors veiksmų, kol jų pačių neištiko panašus likimas.
Sakysite, o kaip tai susiję su davatkiška „Facebook” politika?
Deja, susiję tiesiogiai: ir vienu, ir kitu atveju pasaulis priimamas ne toks, koks jis yra, o nuspalvintas rožiniais miražais, įsivaizduojant, jog nepalankios tiesos nėra, jo autorių pašalinus iš diskurso, o vaizduotėje susikurtą tariamai saugų iliuzinio gyvenimo burbulą pateikiant kaip realybę. Ne, ne Putinas tikrai nėra toks blogas, kaip jį lietuviai paišo, o visi, besinaudojantys feisbuku, privalo būti labai mandagūs, besišypsantys ir pūkuoti.
Deja, tikroji Bučos ar Mariupolio realybė, smogusi savo nesumeluota tiesa, tik dar kartą įrodė, jog susigalvotas tariamai idealus pasaulis vieną gražią dieną pats labai lengvai gali sprogti, palikdamas paskui save (Dieve, sergėk) grybo formos dujų debesį.
O tada jau nebebus nei kam dejuoti dėl galbūt aštresnių pasisakymų tviteryje, nei kam grožėtis gėlytėmis beigi džiaugtis murkiančių kačiukų išdaigomis feisbuke…
Tikrą tiesą straipsnio autorė rašo: galima užsidėti rožinius akinius, deja tie akiniai neišgelbės nuo esamos realybės..