Na, ką gi. Jau ilgiau nei tris mėnesius trunkant Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą, pagaliau žinome, kiek gali trukti vakarietiškas (apskritai) ir europietiškas solidarumas prieš agresorių. Maždaug du su puse mėnesio. Po to graži mozaika dūžta kaleidoskopo stikleliais.

Šiandien, kada paaiškėjo, kad Rusijai teks patirti, kas tai yra devynių dešimtųjų naftos embargas, Maskva skelbia, kad nebeteiks gamtinių dujų Danijai ir Nyderlandams. Ir dabar jau niekas neabejoja, kad tai yra tas pat „energetinis ginklas”. Nėra net žodžių apie „patikimus energijos išteklių tiekėjus”. Boevaya mashina (commons.wikimedia.org) nuotr.

Po vasario 24 dienos Vakarai drąsiai žengė prieš Maskvą įvesdami kone precedento neturinčias sankcijas. Svarbiausios ir skausmingiausios buvo Rusijos centrinio banko atsargų, vertinamų maždaug 350 mlrd. eurų, areštas. Penki sankcijų paketai buvo priimti vienas po kito. Jie Rusijos ekonomikai turėtų padaryti tokią reikšmingą įtaką, kad šios šalies ekonomika turėtų pasikeisti negrįžtamai.

Sankcijos Rusijai galiojo ir anksčiau, tačiau labiau dėl kitaminčių persekiojimo, taip pat dėl agresyvių veiksmų aneksuojant Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir provokuojamą separatizmą Donbaso regione 2014 m.. Ar jos buvo veiksmingos? Ko gero, nes Maskvos politiniai lyderiai niekada nepamiršdavo tarptautinėse derybose kelti sankcijų naikinimo klausimo. Vis dėlto yra ir kitokių šios problemos atspalvių. Ukrainos kariai perimtoje arba sunaikintoje rusų karinėje technikoje dabar randa specialios įrangos (taikiklių, naktinio matymo įrenginių), kuri galėjo būti pagaminta (daugiausiai Prancūzijoje ir Vokietijoje) jau po 2014-ųjų, t.y. tuo laikotarpiu, kada Europos Sąjunga (ES) buvo uždraudusi europietiškoms kompanijoms tiekti dvigubos ir karinės paskirties prekes.

Ukrainiečių pareigūnai šiandien tvirtina, kad jiems žinomus faktus perduoda Europos Komisijai ištirti. Jeigu tyrimas įvyks bei turės logišką pabaigą, turėsime įdomaus skaitymo.

Šį pirmadienį ES lyderiai patvirtino jau šeštąjį sankcijų paketą. Sunkiai, su ilgomis diskusijomis, išimtimis. Sutarta ligi šių metų pabaigos atsisakyti 90 proc. rusiškos naftos importo. Maskvai bus uždrausta parduoti naftą, gabenamą tanklaiviais. Taigi – ir į Būtingės terminalą, per kurį maždaug 15 metų nafta buvo tiekiama į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Gamyklą valdantis Lenkijos koncernas PKN „Orlen” dabar ją remontavo ir buvo paskelbęs apie savo ketinimus rusiškos naftos daugiau nebepirkti. Remontas, kaip spėjama, buvo skirtas pritaikyti technologiją perdirbti kitokios kilmės žaliavą.

Ligi pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio vidurio, kas atsimena, nafta į Mažeikius sruvo „Družbos” naftotiekiu. Tačiau kada įmonės šeimininku tapo lenkų koncernas, Maskva paskelbė, kad vamzdyną reikia remontuoti. Jį teberemontuoja iki šiol. Tie, kurie klaustų, ar iš tiesų remontuoja, būtų visiškai teisūs.

Tąsyk Lietuva ir PKN „Orlen” tikriausiai pirmąsyk taip akivaizdžiai patyrė, kas yra Maskvos „energetinė diplomatija”. Arba energetinis ginklas. Į Lietuvos nusiskundimus tada niekas Briuselyje nereagavo labiau tikėdami, kad Rusija iš tiesų yra „patikimas energetikos išteklių tiekėjas Europai”. Mes tą piliulę nurijome, PKN „Orlen” dėl to patyrė reikšmingų nuostolių. Tačiau turėjome Būtingės naftos terminalą, kurį nors ir pastatėme pakankamai brangiai (gal net per brangiai), tačiau tai buvo išeitis.

Šiandien, kada paaiškėjo, kad Rusijai teks patirti, kas tai yra devynių dešimtųjų naftos embargas, Maskva skelbia, kad nebeteiks gamtinių dujų Danijai ir Nyderlandams. Ir dabar jau niekas neabejoja, kad tai yra tas pat „energetinis ginklas”. Nėra net žodžių apie „patikimus energijos išteklių tiekėjus”.

Nuo penktojo iki šeštojo sankcijų paketo buvo maždaug 50 dienų laikotarpis. ES jau kalbama apie septintąjį sankcijų paketą, kuris apims ir gamtinių dujų pirkimą iš Rusijos. Tikėtina, kad jo palaukti teks dar ilgiau. Nes nebėra to vakarietiško solidarumo.