Ar Tauralaukyje esantis vadinamasis Velnio akmuo galėjo būti panaudotas kaip riboženklis Kuršo vyskupui ir Vokiečių ordinui besidalijant kuršių žemės? Kokios kuršių apeigos čia vykdavo? Kokie archeologiniai radiniai atskleidžia kuršių gyvenimo specifiką? Apie tai – antrajame projekto „Istorinės KlaiPĖDOS PĖDOS“ epizode.

Savo įžvalgomis apie kuršius pasidalins archeologas, Klaipėdos universiteto rektorius emeritas prof. habil. dr. Vladas Žulkus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius doc. dr. Jonas Genys, Kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots” rekonstruktorius, kraštotyrininkas Denisas Nikitenka.

Kuršiai – vakarų baltų gentis, susiformavusi apie VI a. pab. ir gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijoje. Nuožmūs kariai, pirkliai, plaukioję upėmis ir Baltijos jūra, įgudę amatininkai, žemdirbiai – taip istorikai apibūdina nuo pietinių Klaipėdos miesto paribių iki Rygos įlankos palei Baltijos jūros pakrantę bei žemyne gyvenusius kuršius.

Istorikai teigia, kad į istorines pietinio Kuršo žemes įžengus Vokiečių ordinui, didelio pasipriešinimo iš vietinių bent jau pirmaisiais metais nesulaukta. Viskas pasikeitė po Vokiečių ordino pralaimėjimo Durbės mūšyje ir po to sekusio kuršių sukilimo. Galiausiai svetimšalių atėjimas gerokai ištuštino Pilsoto žemes.

Pietines Kuršo žemes pasidalijus Vokiečių ordinui ir žemaičiams, dalis senųjų gyventojų liko dabartinėje Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Klaipėdos piliavietėje aptikti archeologiniai radiniai liudija, jog kuršiai rado vietą ir Memelburgo pilies aplinkoje: dirbo, tiekė į pilį maistą, žaliavas, užsiėmė amatais.

Projektas „Istorinės KlaiPĖDOS PĖDOS“ iš dalies finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”.