„Atvira Klaipėda” baigia 50-ies rašinių ciklą, kuriame visus šiuos metus savo skaitytojus supažindindavome su Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomuose Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose užfiksuotais įdomiais mūsų miesto istorijos faktais iš 1947-1950 metų laikotarpio.

Ciklą tęsime ir kitąmet, tačiau tokiais rašiniai istorijos mėgėjus galėsime palepinti kur kas rečiau – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ekspertai nusprendė tokiam projektui finansavimą sumažinti daugiau nei pustrečio karto lyginant su 2022-aisiais skirtomis lėšomis.

Paskutiniajame šių metų rašinyje – apie jaunųjų klaipėdiečių ugdymą 1950-aisiais.

Uostininkai darželiui pageidavo konkrečios vietos

1949-ųjų rugsėjį į VK pirmininką Joną Kardaševičių raštu kreipėsi Jūrų prekybos uosto viršininko pavaduotojas Šeinas ir priminė, kad pagal kapitalinės statybos planą ši organizacija turi mieste pastatyti 75 vietų vaikų darželį. Tad vienas iš Jūrų prekybos uosto vadovų paprašė miesto valdžios nurodyti vietą, kur tokia įstaiga turėtų būti statoma.

„Savo ruožtu pranešame, kad mums labiausiai tinkamas yra šalia uosto esantis miesto rajonas, t.y. vieta, kur gyvena didžioji dalis uosto darbininkų ir tarnautojų”, – dėstė drg. Šeinas.

Kažkodėl miesto valdžia nelabai operatyviai sprendė šį klausimą. Lygiai po penkių mėnesių į J. Kardaševičių raštu jau kreipėsi pats Jūrų prekybos uosto viršininkas D. Kuzminas. Jis jau prašė 75-100 vietų vaikų darželiui skirti konkretų sklypą – buvusį tarp Plačiosios (dabar – J. Zauerveino) g. 3 ir 6 namų.

Viršininkas informavo miesto valdžią, kad dviejų aukštų vaikų darželį ketina pradėti statyti dar tais pačiais metais, o statybas užbaigti 1951-aisiais.

Į šį raštą VK jau reagavo gana operatyviai ir po 12 dienų priėmė sprendimą, kuriuo Jūrų prekybos uostui tokioms statyboms paskyrė 0,25 ha ploto sklypą Plačioji g. 4-5. Kartu Jūrų prekybos uosto viršininkas buvo įpareigotas statybų darbus pradėti jau antrame tų metų ketvirtyje.

Registrų centro duomenimis, darželis buvo baigtas statyti 1952-aisiais. Tai pačiais metais yra datuota ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus turima nuotrauka.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Prekybos uostui (vėliau – AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija („Klasco“) darželis priklausė iki 1999-ųjų pavasario. Tada jis atsidūrė Uosto direkcijos balanse, o po ketverių metų darželio pastatai tapo tiesiogine valstybės nuosavybe. Vėliau jų pardavimu ėmė rūpintis Turto bankas. 2013-ųjų vasarą kompleksas galiausiai buvo parduotas aukcione, kuriame pradinė pastatų kaina siekė kiek daugiau nei 1 mln. litų, o sklypas – per 1,1 mln. litų.

Naujieji darželio savininkai – UAB „Ekosprendimai” – netruko imtis planavimo procedūrų dėl pastatų rekonstravimo paverčiant juos daugiabučiais, tačiau tokius darbus užbaigė nekilnojamąjį turtą po metų perpirkusi bendrovė „Veino NT”, projektą pavadinusi „Zauerveino apartamentais“.

Perpildyti vaikų namai

1950-ųjų kovą VK rūpinosi ir liūdnesnio likimo mažųjų klaipėdiečių reikalais – priėmė sprendimą dėl Montės (dabar Herkaus Manto) g. 18 name buvusių vaikų namų veiklos.

Kaip ir priimta tais laikais, VK savo sprendime pirmiausia išvardijo šios įstaigos pasiekimus: buvo įdarbintos trys atitinkamą išsilavinimą ir reikiamą patirtį turėjusios pedagogės Jefimova, Bolotniuk ir Nesvet; turėta užtektinai vadovėlių ir sąsiuvinių; iš 97 auklėtinių tik septyni buvo nepažangūs; buvo įrengtos izoliatoriaus ir gydytojo apžiūrai skirtos patalpos; įstaigą šefavęs Celiuliozės ir popieriaus kombinatas parūpino instruktorių ir instrumentus berniukų mokymui dirbti su mediena; žiemos periodui atsargoje buvo 30 paltų; vaikus nuolat apžiūrėdavo gydytojas ir medicinos sesuo; per paskutinį pusmetį nebuvo fiksuota infekcinių susirgimų.

Tačiau ne ką mažesnis buvo ir užfiksuotų trūkumų sąrašas: vaikų auklėjimas procesas apsiribojo mokykloje užduotų namų darbų padarymu; „auklėjimo planai buvo schematiški: neatspindėjo darbo su gyvais žmonėmis”; nebuvo elgesio taisyklių; vaikai patalpose vaikščiodavo su kepurėmis, ne visada pasisveikindavo su suaugusiaisiais; dramos, choro, šokių, fizinės kultūros būreliai vykdavo nereguliariai, o jaunųjų mičiūrinų būrelis net nebuvo suorganizuotas; nebuvo ir pionierių kampelio, eilinį kartą neišleistas sienlaikraštis; valgykla, tualetai, skalbykla neatitiko higieninių normų ir nebuvo pritaikytos šimtui vaikų; meniu nebuvo parengtas pagal normas; gydytojas Petalevas neturėjo duomenų apie vaikų ūgį ir svorį ir negalėjo daryti išvadų apie jų vystymąsi.

Savo sprendime VK nurodė įstaigai ne tik pašalinti visus tokius trūkumus, bet ir daugiau nebepriimti naujų vaikų, nes ir esamas auklėtinių kiekis jau viršijo vyriausybines normas. Taip pat VK kreipėsi į LTSR ministrų tarybą, kad ši įpareigotų Švietimo ministeriją dėl tokios situacijos imtis ypatingų priemonių. Taip pat Ministrų tarybai buvo adresuotas prašymas vasaros laikotarpiui vaikų namams skirti vieną namą Giruliuose.

Tarp VK dokumentų yra J. Kardaševiaus pasirašytas pranešimas LTSR ministrų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, kuriame jis nurodė, jog vaikų namų patalpos buvo pritaikytos tik 70-iai auklėtinių, tad dėl tokio perpildymo kai kuriems iš jų teko miegoti vienoje lovoje dviese.

VK pirmininkas taip pat informavo, kad siekiant pagerinti tokių vaikų gyvenimo sąlygas ne tik uždraudė priimti naujus auklėtinius, bet ir nurodė tuos, kurių tėvai nustatyti ir sutinka priimti savo atžalas, pas juos ir išsiųsti, tačiau įstaiga neturėjo tokioms procedūros atlikti reikalingų lėšų. Tad VK pirmininkas prašė įpareigoti Švietimo ministeriją skirti reikiamas lėšas Klaipėdos vaikų namams.

Skundė Švietimo ministeriją J. Kardaševičius ir dėl to, kad vaikų namų pastato remontui reikėjo 97 000 rublių, o ji buvo skyrusi tik 10 000.

„Tų lėšų neužtenka net nereikšmingiems darbams, o vaikų namuose nėra nei vandentiekio, nei prausimosi kambario, nei tualeto”, – rašė VK pirmininkas, pabrėžęs, kad be kapitalinio pastato remonto visiškai neįmanoma tolesnė šios įstaigos veikla.

Taip pat J. Kardaševičius prašė įpareigoti Švietimo ministeriją pradėti rūpintis ir naujų vaikų namų statyba Klaipėdoje, nes mieste vis daugėjo į tokią įstaigą turinčių patekti mažamečių, o kapitalinis esamų patalpų remontas vietų skaičiaus esamoje nepadidins. VK pirmininkas pabrėžė, kad mieste buvo daug pastatų, kuriuos būtų galima atstatyti kaip vaikų namus, o sutvarkytų tokią funkciją galinčių atlikti patalpų esą nebuvo.

Pasisakė J. Kardaševičius ir dėl prašymo skirti namą Giruliuose. Anot jo, VK ten jau nebeturėjo jokių tokiai reikalui tinkančių patalpų, tad siūlė vaikų namams paskirti vieną iš geležinkeliečių vaikų stovyklos pastatų.

Vaikus iškraustė vardan saugumiečių

O 1950-ųjų birželį VK jau sprendė dėl vaikų internato likimo.

Jį buvo nuspręsta jį perkelti iš pastato Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 57 į namą P. Cvirkos (dabar – Turgaus) g. 1.

Patalpas, kurias turėjo apleisti internatas, buvo nurodyta perleisti Saugumo ministerijos (MGB) rajoniniam skyriui.