Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, norėtume dar kartą priminti, kas įvyko prieš 100 metų, kuomet buvo prisijungtas Klaipėdos kraštas.

Lietuvos valstybės atkūrimo diena – vasario 16-oji – svarbi ir jūrinės Lietuvos istorijoje 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykių kontekste.

1923 m. sausio ir vasario mėnesiais Klaipėdoje vyravo svarbių pokyčių nuotaikos. Sprendėsi Klaipėdos krašto politinė ateitis. Nurimus inscenizuoto „sukilimo“ kovoms, prie derybų stalo sėdo Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos (Antantės aukščiausiosios tarybos vykdomasis organas) atstovai. Aukštasis Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Klaipėdos krašte Antanas Smetona ir Ypatingoji komisija (pirmininkas prancūzas Georges Clinchant, nariai – italas Pompeo Aloisi ir britas Basil Homfray Fry) turėjo atstatyti padėtį ante bellum (t. y. prieš kovos veiksmus buvusią padėtį).

1923 m. vasario 16 d. nutarimu Ambasadorių konferencija Paryžiuje, sekant 1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taiko sutartimi tarp Vokietijos ir Santarvės šalių, perdavė Klaipėdos krašto ir uosto valdymo teises Lietuvai su teritorijos autonomijos užtikrinimo sąlyga. Dėl autonomijos sąlygų Lietuva su Ambasadorių konferencija derėjosi visus metus. Galiausiai buvo kreiptasi į Tautų Sąjungą, kurios sudaryta komisija padėjo nusistatyti autonomijos statusą – 1924 m. kovo 14 d. derybų rezultatus patvirtino Tautų Sąjunga, 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių atstovų.

Autoritetingi Lietuvos istorikai sutinka ir pabrėžia, kad Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos viena iš svarbiausių pasekmių jūrinio uosto įgijimas ir galimybė jūrų keliais stiprinti ryšius su Vakarų pasauliu.

Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius komentuoja ganėtinai dramatiškai ir vaizdžiai:

„1923 m. sausį, vos per trejetą metų nuo gimimo, Lietuvos Respublika padarė tai, ko per kelis šimtmečius nesugebėjo padaryti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – užėmė uostą ir pramušė langą į Baltijos jūrą. Lietuva pagaliau tapo jūrine valstybe. Premjeras ir ministras E. Galvanauskas padarė tai, ko neįstengė padaryti karaliumi troškęs tapti kunigaikštis Vytautas Didysis ir visi kiti po jo Lietuvos valdovai. Taigi liberalas E. Galvanauskas šiandien beveik rimtai ir teisėtai gali būti laikomas Ernestu Didžiuoju, savotišku Lietuvos imperatoriumi Petru I., lietuviškos jūrinės valstybės faktiniu kūrėju”.

Klaipėdos universiteto istorikas prof. Vasilijus Safronovas sudėlioja pagrindinius akcentus, kodėl turėtume vertinti Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos:

„Iš Lietuvos pozicijų žiūrint išskirčiau kelis dalykus. Vienas dalykas, tai sudarė sąlygas Lietuvai tapti ekonomiškai nepriklausoma valstybe, nes 1922 metais Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo Vokietijos, daugiau kaip 50 proc. importo ir eksporto buvo su viena valstybe. […] Aišku, kad įrengto uosto gavimas Klaipėdoje šitą Lietuvos priklausomumą nuo vienos valstybės įgalino pradėti keisti. Tai labai svarbu.

Svarbus dalykas, kuris neįvyko pilnai, be atsirado galimybė transformuoti pačią Lietuvos visuomenę. Prisiminkime, kad praktiškai keturi penktadaliai Lietuvos visuomenės trečiajame dešimtmetyje buvo žemės ūkio, agrarinio sektoriaus žmonės, kurie dirbo kaime. Kai turi uostą – vystai prekybą. Klaipėdoje buvo pramonės koncentracijos, tai sukūrė pagrindą stiprinti visuomenėje pirklių, pramonininkų, amatininkų sluoksnį. Tai yra tam tikra transformacija visuomenės.

Nekalbu apie tai, kad ima vystytis ir jūrinė kultūra, vėliau, po dešimties metų atsiranda Jūros šventės. Transformacijos momentas svarbus. […] Neatsitiktinai buvo tarpukario istorikų, kurie sakė labai aiškiai, kad Lietuvai istoriškai labai svarbios datos – vasario 16-oji ir sausio 15-oji, sutvirtinančios ją kaip nepriklausomą darinį“.

Su jūrinės Lietuvos nepriklausomybe! Su jūra mes didesni.