Penktadienį pas Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską apsilankę Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša ir prof. habil. dr. Domas Kaunas supažindino jį su planais įvykdyti paskutinę rašytojos Ievos Simonaitytės valią ir jos palaikus iš Vilniaus Antakalnio kapinių perkelti šalia namo Priekulėje, kuriame ji vasarodavo.
D. Kaunas pademonstravo dar 1961 m. parašyto I. Simonaitytės testamento tekstą.
„Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta”, – rašė testamente I. Simonaitytė, kuri visgi 1978 m. buvo palaidota Vilniuje, kur gyveno nuo 1963-ųjų.
Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.
Pasak E. Jovaišos, su tokiais planai jau yra supažindinta kultūros ministrė, kuri esą juos palaiko.
„Antakalnio kapinėse dabar padėtis yra apgailėtina, tonos granito, kurio ji nenorėjo. Klaipėdos rajono meras palaiko, sulaukus ir jūsų pritarimo per Vyriausybę galėtume sudaryti visas reikiamas komisijas”, – sakė E. Jovaiša.
„Niekam nekyla abejonės, kad ji viso Klaipėdos krašto dukra”, – sakė Vytautas Grubliauskas.
Pasak D. Kauno, rašytoja šeimos nebuvo sukūrusi, tad itin artimų jos giminaičių nėra.
Jis taip pat išsakė mintį, kad perlaidojus rašytos palaikus reikėtų užtikrinti, kad „tas vardas pagyvintų Priekulės gyvenimą”. Profesoriaus nuomone, prie to turėtų prisidėti Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės biblioteka, Klaipėdos universiteto lituanistai.
Nors susitikimo metu iš pradžių svečiai pasidalino mintimi, kad I. Simonaitytės memorialinį muziejų reikėtų perduoti iš Gargždų krašto muziejaus Mažosios Lietuvos istorijos muziejui arba Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, pokalbio metu išsikristalizavo mintis sukurti viešąją įstaigą, kuri apjungtų visas suinteresuotas puses.
„Ne daiktai, o konferencijos, simpoziumai, renginiai galėtų atgaivinti šią vietą”, – dėstė E. Jovaiša.
„Pritariu tokiai minčiai 100 procentų. Gana gerai žinau tą nedidelių erdvių muziejuką. Grigo muziejus Norvegijoje yra labai nepalankioje vietoje, bet kokia veikla ten verda. Reikia balanso tarp vertybinio namo ir aktyvios veiklos. Aš įsivaizduoju valdymą su visuomenine struktūra. Panašiai valdomi Neringos muziejai”, – sakė susitikime dalyvavęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
„Tikrai reikia aktualizuoti Simonaitytę. Prieš 15 metų vykdavo gerokai daugiau renginių. Reikia sulaužyti institucinius rėmus. Turi būti programos lyderis, kuriam Simonaitytės vardas svarbus ir aktualus”, – sakė Klaipėdos savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė.
Klaipėdos rajono savivaldybė pranešė, kad susitikus su E. Jovaiša ir D. Kaunu jos atstovai svečius informavo, kad I. Simonaitytės memorialinis muziejus bus modernizuojamas – jau birželio 1 d. paaiškės, kas laimėjo muziejaus modernizavimo darbų konkursą.
„Klaipėdos rajono savivaldybės vadovai akcentavo, kad diskusijos dėl perlaidojimo turės vykti ir su Priekulės gyventojais, turės būti sprendžiami visi techniniai klausimai ir tuomet Savivaldybė kartu su Vyriausybe galės imtis tolimesnių veiksmų”, – rašoma rajono savivaldybės pranešime.
Anot jo, taip pat buvo sutarta, jog bus dedamos pastangos į I. Simonaitytės memorialinį muziejų pritraukti specialistų, kurie būtų įsigilinę į I. Simonaitytės gyvenimą, kūrybą, „bendradarbiauti su literatūros mokslininkais, kad memorialinis muziejus taptų patrauklesnis lankytojams, kad būtų organizuojamos ne tik ekskursijos mažose muziejaus patalpose, bet ir renginiai, įvairios veiklos visoje Priekulėje, pavyzdžiui, kultūros centre, viešosiose erdvėse”.
INFORMACIJA
Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus.
1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
1921–1938 m. I. Simonaitytė gyveno į Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus.
1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m. Hitleriui aneksavus Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo. Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune, nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį.
1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. 1977 m. – Klaipėdos garbės pilietės vardas.
Iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų.
I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje.
1978 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Klaipėdos viešajai bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas.
Gal kryžiaus ir nereikia statyti, tik paminklinį akmenį būtina paženklinti kryželiu, nes ji tikrai buvo krikščionė. Apie tai liudija, kaip ji rūpinosi Vanagų bažnyčia… Tikrai buvo pakrikštyta. Ir pati kitiems prie kapų kryžiaus statyti ne tik nevengė, bet jos rūpesčiu buvo pastatytas kryžius Vanagų kapinėse vienam iš ten palaidotų kunigų – kun. Bleiveisui, kuris Ievą globojo, rūpinosi jos sveikata.
Apgailėtina, kad Vydūno kapelis Bitėnuose tik lauko akmeniu pažymėtas, be jokio kryžiaus simbolio – ir dar pašventintose kapinėse. Ogi jis taip pat buvo krikščionis, tikrai buvo pakrikštytas vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
Juk nenorime, kad mūsų kapavietės būtų pažymėtos stulpais su pusmėnulio ženklu…
Jam nesvarbu, Priekulę jau prie Klaipėdos prijungė. Per I Simonaitytės metus , kurie buvo 2017 metais, nė vieno spektaklio Klaipėdos dramos teatras neparodė, nereikėjo niekam. Nei “Viliaus Karaliaus”, nei “ Marčios”. Kiti herojai, iš nežinomų pigių svetimų pjesių. O dabar testamentu susirūpino po tiek metų
Nuo kada Klaipėdos miesto meras sprendžia priekulės reikalus?